Apie ką mes čia…
1917-ieji. Pats Pirmojo pasaulinio karo įkarštis, kuriame žūsta milijonai žmonių. Vieną dieną dviems jauniems kariams vadovybė patiki labai svarbią misiją. Jie privalo kuo greičiau nunešti vieną pranešimą, kurio dėka bus galima išvengti beprasmiškų karių mirčių. Tačiau yra vienas mažytis niuansas. Kelias iki jų galutinio tikslo yra per pavoją kupiną priešų liniją. Neturėdami kitos išeities, vaikinai paklūsta savo vadams ir išsiruošia į misiją, kuri gali tapti jiems paskutinė.
Kūrinio turinys
Pagaliau... Pagaliau kine pasirodė karinis filmas, kuriame visas veiksmas yra perkeltas į Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį. Nes tiesiog kiek galima demonstruoti tą patį per tą patį ir rodyti, koks gi Adolfas Hitleris bei japonai buvo blogi. Išimtimis tampa nebent koks nors Christopheris Nolanas ar Taika Waititi, kurie moka nustebinti savo požiūriu į Antrojo pasaulinio karo įvykius. Bet visumoje – viskas yra kuriama pagal vienodą šabloną ir tai tiesiog jau yra pabodę. Tad Samas Mendesas nusprendė eiti kitu keliu ir pademonstruoti mums visai kitokį karą nei mes esame pripratę matyti kino ekranuose. Ir kalbu ne vien apie laikotarpį, bet ir jo viziją, kuri yra fantastiška. Bet apie tai šiek tie vėliau, nes noriu prisiminti kelis ryškius Pirmojo pasaulinio karo temos filmus, kurie buvo pasirodę iki „1917“.
Jeigu reiktų prisiminti pačius ryškiausius Pirmojo pasaulinio karo temos filmus, kurie buvo pasirodę XXI a., tai geriausiais taptų Steveno Spielbergo šešiems „Oskarams“ nominuotas „Karo žirgas“ bei 2017 metų „DC“ komiksais paremta juosta „Nuostabioji moteris“. Taip, perskaitėte teisingai. Komiksinis filmas yra antras geriausias šios temos XXI amžiuje pasirodęs projektas. Argi ne apgailėtina? Nes tokie filmai kaip „Raudonas baronas“, „Pirmoji eskadrilė“, „Pamirštas batalionas“ buvo paviršutiniški ir ne itin žiūroviški projektai, kurie po peržiūros išgaruoja iš atminties.
XX amžius aišku turėjo daugiau gerų filmų, kuriuos buvo malonu žiūrėti, bet jeigu tektų pasakyti, kurie gi Pirmojo pasaulinio karo temos projektai buvo geriausi, be jokių abejonių būtų įvardyti du pavadinimai – Stanley‘io Kubricko 1957 metų šedevras „Garbės keliai“ ir „Oskarą“ geriausio filmo kategorijoje pelniusi 1930 metų E. M. Remarko romano ekranizacija „Vakarų fronte nieko naujo“. Abu filmus teko žiūrėti ne po vieną ir ne po du kartus, tad tai mano nuomone yra patys geriausi šios temos atstovai kine. Ir dabar prie jų išdidžiai prisijungia Samo Mendeso režisuotas hitas „1917“.
Juostos unikalumas slypi tame, jog ji atrodo kaip trumpa ištrauka iš dviejų jaunų karių gyvenimo, kuriems tenka patirti tikrą karo siaubą. Visa jų misija ir siužetinės linijos pateikimas giminingas kompiuteriniams žaidimais ir jų principui – eidami iš taško A į tašką B, herojai privalo įvykdyti dar ir kelis kitus tikslus, kurie aišku paverčia jų žygdarbį į labiau sunkesnę misiją. Pridėkime prie to „Žmogaus paukščio“ pasakojimo manierą, Quentino Tarantino „Vieną kartą... Holivude“ stilių ir Christopherio Nolano hito „Dunkirkas“ atmosferą, kuri laiko visiškoje įtampoje dėl nežinios, ir gausime kokteilį, kurį drąsiai galima būtų pavadinti „1917“. Tiesa, aš tik paminėjau tuos filmuos, kad Jūs suprastumėte, ko maždaug laukti atėjus į kiną, nes kas jau kas, bet Samas Mendesas nevagia idėjų iš kitų režisierių.
Veiksmo ir įtampos filme labai daug. Kiekvienas kadras priverčia įsijausti ir laukti kažko, kas galbūt tuoj įvyks, dėl to ši juosta prikausto geriau nei patys kiečiausi siaubo filmai. Nes čia ne su kažkokiomis dvasiomis, kurios galbūt išvis neegzistuoja, tenka susidurti dviem jauniems ir visiškai nepatyrusiems vyrams, o stoti akis į akį su realia grėsme, kuri bet kurią akimirką gali jiems atimti gyvybes. Jie nežino, kada kas įvyks, jie nežino priešų planų ir iš kokios pozicijos jie smogs, jie nežino nieko, bet jie taip ar taip turi pristatyti žinutę į numatytą vietą. Ir žiūrovui yra nesunku patikėti tokiu scenarijumi, nes pagrindiniai filmo personažai susitapatina su mumis. Mes lygiai taip pat elgtumėmės, jeigu pakliūtume į tokią situaciją. Kalbu aišku apie paprastus žalius karius, o ne tuos štabo vyrus ir karo veteranus, kurie matė visko.
Juostos personažai nėra nulaižyti ir patriotiškus jausmus sukeliantys žmonės, o įtikinami, kupini baimės ir nepasitikėjimo kariai. Abu pagrindiniai herojai atsiskleidžia tiesiog puikiai. Tai įdomūs ir prižeminti personažai, kurie juostos eigos metu priverčia jausti jiems didžiulę simpatiją ir tuo labiau, jaudintis dėl jų likimo, stebint negailestingai už jų nugaros atrodantį foną. Antraplaniai herojai buvo tik dėl vieno tikslo – užduočių ir to, kad žiūrovai galėtų suvokti visą filme rodomą situaciją.
Daugiau nenoriu nieko sakyti, nes išsiplėsiu ir išduosiu visas šios juostos paslaptis. O to daryti tikrai nesiruošiu. Visumoje – filmas, kurį PRIVALOMA žiūrėti kine ir tik kine, jeigu aišku norite patirti pačius geriausius įspūdžius. Tokios vientiso veiksmo karinės juostos kino istorijoje dar nebuvo, tad nepagailėkite tų kelių eurų ir pamaloninkite save su geru ir kokybišku kino projektu.
Techninė juostos pusė
Aš esu žiūrėjęs labai daug karinių filmų. Netgi sakyčiau, kad per daug, todėl nustebinti mane yra pakankamai sunku. Paskutinį kartą tą buvo padaręs Christopheris Nolanas ir jo dešimčiai „Oskarų“ nominuotas „Dunkirkas“. Bet Nolano požiūris į karą buvo šiek tiek kitoks nei pas Samą Mendesą, tad lyginti šias dvi juostas yra neetiška.
Didžiausias filmo turtas – operatoriaus Rogerio Deakenso darbas. Jo dėka filmas pavirsta į vieną didžiulę kovą dėl išlikimo su vienos svarbios misijos įgyvendinimu. Žiūrėdamas juostą pasijutau lyg pats būčiau karo lauke ir kartu su herojais patyriau visą tą košmarą, kurį jie matė aplink save. Nejuokauju. Kai kuriose vietose, įsijautęs į rodomą veiksmą, pašokau taip staigiai, jog šalia sėdėjęs žmogus padarė tą patį iš išgąsčio. Ant tiek ši juosta yra gerai nufilmuota, jog nepastebi, kur randiesi. Be to, smulkios detalės, artimi ir tolimi kadrai, panoraminiai vaizdai pridėjo šiai juostai atskiro žavesio ir kartu pašiurpino atsižvelgus į karo beprasmybę.
Kitas juostos aspektas, kuris buvo nematomas, bet jis visgi buvo – tai montažas. Mums yra pateiktas finalinis filmo variantas, kuris atrodo lyg būtų nufilmuotas iš vieno dublio. Deja, tiesa yra tokia, jog scenos truko maždaug po aštuonias minutes ir po to jas meistriškai suklijavo viena su kita, jog galutiniame variante mes net nepastebime, kur įvyko montažas. Jeigu pamenate „Oskarinį“ 2014 metų Alejandro Gonzaleso Inarritu filmą „Žmogus paukštis“, tai čia yra identiška situacija. Dėl garso montažo taip pat nėra priekaištų.
Neužmirštame ir vizualios juostos dalies. Filme yra ir natūraliai atrodančių specialiųjų efektų, puikūs ir autentiški herojų kostiumai, tikroviškas grimas ir šukuosenos, įtikinamos dekoracijos bei pasirinktos lokacijos. Tad dėka šių svarbių filmui elementų, galiausiai gauname labai natūralų žvilgsnį į Pirmojo pasaulinio karo iškarpą.
Muzika filmui irgi sukurta apgalvotai. Visos kompozicijos priderintos taip gerai, kad stebint šį pasakojimą, ekrane dažnai yra keičiama atmosfera dėl geresnio emocionalaus efekto, kurį turi patirti žiūrovas. Ir tas efektas gaunamas labai natūraliai, nes įsijautimas į visumą priverčia dar labiau jausti ekrane vyraujančią įtampą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ar filmas turi daug žinomų vardų? O taip, jis turi jų daug, tik tos visos žvaigždės filme pasirodo ganėtinai trumpai. Bet jų neilgas buvimas visiškai nieko nepaveikia, nes tai juosta apie du jaunus bičus, kurie mano nuomone pasirodė tiesiog puikiai. Aktoriai Deanas Charlesas-Chapmanas ir George‘as MacKay vos po kelių minučių nuo filmo pradžios privertė patikėti jų vaidinamais personažais ir be jokių problemų su jais susitapatinti. Tai emocionalus, kupinas baimės ir ryžto akyse pasirodymas, kuris įtikino visu 100%.
Antraplanėse rolėse juostoje pasirodo „Oskaro“ laureatas Colinas Firthas, kuris nors ir trumpai, bet užtikrintai įkūnijo jo vaidinamą generolą Erinmorą. Nuo jo, atsižvelgiant į trumpą ekraninį laiką, neatsiliko ir Benedictas Cumberbatchas, Andrew Scottas, Markas Strongas ir Richardas Maddenas. Žymūs vardai? O taip, bet ne ant žvaigždžių statė režisierius ir jį galima puikiai suprasti. Kad geresnis ir tikroviškesnis efektas būtų, mes turėjome matyti nelabai žinomų aktorių pasirodymą, o ne tuos, kuriuos mes dažnai asocijuojame su dideliais projektais ir ryškiais herojais.
Verdiktas
„1917“ – vienareikšmiškai ne tik geriausias per šešis dešimtmečius filmas Pirmojo pasaulinio karo tema, bet ir vienas geriausių visų laikų karo žanro projektų, kuris dėka savo šviežio požiūrio į temą, dovanoja vietoje nenustygstantį veiksmą, nepriekaištingai atrodantį vieno dublio montažą, solidžią Samo Mendeso režisūrą, susimąstyti verčiančią karo baisybių viziją bei bet kuriam žmogui galėjusią nutikti įdomiai papasakotą istoriją. Visa tai ir paverčia šią didingą karinę juostą į vieną ryškiausių 2019 metų kino projektų.
