Užteko reklamoje pranešti, jog “Titanikas: gelmių vaiduoklis” yra vienintelis pasaulyje filmas, pritaikytas diegiamai naujai stereo sistemai, ir prie bilietų kasų nusidriekė eilės. Po filmo belieka pykti tik ant savęs ir savojo niekaip neišgydomo bandos jausmo. Be to, kaip gi šiuolaikinės technikos laikais nepamatyti naujojo kino kūrimo proceso klyksmo?
“Titanikas: gelmių vaiduoklis”
O klyksmas atsimušė į sieną ir neturėjo jokio aido. “Mono” Titaniką nugramzdino ledo luitas, o stereo – pati technika. Regis, ir šiuolaikinės technikos kartais žengia žingsnį kitą atgal. Juk jau 1953 m. buvo sukurti net 33 stereo filmai, kurių tobulinimas užtruko iki 1975 m. – kai buvo sukurta Dolby garso sistema.

Ką jau bekalbėti apie prieš gerą dešimtmetį per Lietuvos miestelių kino teatrus pravežtą stereo filmą “Sent Džoiso krachas”, kai žiūrovai net tiesdavo rankas, norėdami nesusibadyti akių rodomo krūmo šakomis, ar šaukė, išsigandę artėjančio kumščio!…

Gali būti, kad žiūrovai dabar dar tam tikrą laiką bus alergiški stereo filmams. Vargšai amerikiečiai vėl visas pajėgas sudėjo į kūrinio formą ir ničnieko – į turinį. Blogiausia, kad toks kičinis produktas tapo (bent pretendavo tapti) tragiškai nuskendusio “Titaniko” paminklu. Visos filme rodomos įgulos pastangos prikelti praeitį primena pirmuosius nevėkšlos morgo praktikanto bandymus nugrimuoti numirėlį, kuris negali pasipriešinti ir yra viskam abejingas. Net buvo pikta, kad filmuojamas nuskendęs laivas “pasipriešina” tik trumpam sulaikęs įgulos kompiuteriuką.

Filme nėra jokios įtampos, jokios kulminacijos, jokios atomazgos ir, regis, jokio doro scenarijaus. O svarbiausia, “Titanikui”, kaip dokumentiniam filmui, visų pirma trūksta dokumentiškumo.

Gal Cameronas (Kameronas) galvojo, jog jis atsiras savaime – jis juk atsisakė saldžiosios pirmojo “Titaniko porelės ir apskritai visų personažų iš pirmosios juostos. Viena vertus, tai pliusas Camerono naudai – jei būtų juos rodęs ir “dokumentiniame” filme, atrodytų, kad kuria paminklą savo pirmajam filmui, o ne dugne gulinčiam laivui. Tačiau guldau galvą, kad dalis žiūrovų tikėjosi ir stereo filme kur nors kamputyje pamatyti bėgantį Leo ar deimantinės širdies besivaikantį blogietį. Gali ir galėjo taip pažaisti režisierius, juolab, kad jo pretenzijos į dokumentiškumą vis tiek buvo bergždžios.

Tikrame dokumentiniame filme režisierius tikrai įkištų stambų kokio barzdoto mokslininko, kuris drebančiu balsu apibendrintų, kiek “Titanikui” liko laiko gulėti vandenyne, planą (filme viena moteriškaitė “mokslininkė” tik padejavo, kiek ant laivo daug jį ardančių bakterijų, nors neišspaudė nei vieno jų lotyniško pavadinimo ir realios žalos), prikištų mikrofoną ir prie kokio nors vietinio politiko, pilna burna pasisakančio prieš invaziją į šimtų žmonių kapą Atlante (o kišti filmavimo kameras į laivą filme nebuvo jokių kliūčių – atrodo, tai galėtų daryti kiekvienas turistas), ir, svarbiausia, dokumentininkai iš po žemių atkapstytų nors vieną gyvą “Titaniko” tragedijos liudininką ar jo vaikaitį. Belieka spėlioti, kad Cameronas tikriausiai visus pinigus išleido technikai, tad kam čia dar papildomos sąnaudos…

Filmo dokumentiškumu neįtikina jau minėtas neapibrėžtas misijos į Atlanto gelmes tikslas. Prisiliesti prie praeities? Chm, tų, kurie tyrinėja piramides arba kasinėja Kernavės piliakalnius tikslas – tikrai ne paliesti prieš kelis amžius gyvenusiųjų dantis ir imti gaminti atvirukus su jų nuotraukomis. “Titaniko” tyrinėtojai tesugeba aikčioti: “O, žiūrėk, čia buvo laiptai”, “Durų ornamentai atrodo, lyg būtų išdrožti vakar” ir pan.

Ar tik ne vėl kalta amerikietiškoji vartojimo kultūra, šįkart norinti suvartoti vieną didžiausių pasaulio tragedijų? “Atėjau, pamačiau, parodžiau kitiems ir uždirbau pinigų”. Daug stipriau filme atrodo autentiškos (tikėkimės) nuotraukos, o ne autentiški “Titaniko” griaučiai. Prisidengęs dokumentiškumu Cameronas tarsi pridengia scenarijaus (o kartu ir filmo idėjos) tuštumą.

Filmo “netempia” ir charakteriai. Tėra visiškai istorine misija nesidomintys statistai, regis, į tyrinėtojų grupę patekę atsitiktinai: hamburgerių prisivalgęs tipas, nemoksliškas mokslininkų grupės vadovas (leisdamasis į 4 km gylį, jis klausinėja, kas bus, jei kapsulė neatlaikys slėgio. Pirma, rimtas mokslininkas apie tai būtų perskaitęs šimtus mokslinių darbų dar prieš misijos pradžią, antra, jei jis tikrai toje scenoje turėjo suvaidinti įtampą, tačiau niekaip to nesugebėjo, gal geriau kamera galėjo rodyti prakaito lašiukus ant jo kaktos?), juokingieji rusai (toks jų apibūdinimas sukosi reklamose, nors filme nenuskamba nei vienas jų juokelis. O scena, kai rusas porina rusiškai, o grupės vadovas – angliškai, nufilmuota taip nevykusiai, kad Cameronas galėjo atidžiau išstudijuoti panašias scenas juostoje “Gegutė”).

“Charakteriai” filme nesuvaidina nei vienos doros emocijos: kai išgirdus apie rugsėjo 11-osios tragediją laive (pasirodo, misija “vyko” kaip tik 2001. 09. 11 – ar filmui ne per daug dviejų tragedijų?) nei vieno akyse nesužvilga ašaros ir nei vienas nepuola skambinti krante likusiems artimiesiems paklausti, ar jiems viskas gerai, daugelis žiūrovų ėmė žiovauti ir dairytis į laikrodį. Juk dokumentiniai filmai irgi turi būti “gyvi”.

Paradoksalu, tačiau “gyvesni” už mokslininkus buvo vaiduokliai. Scenos, kai ant nuskendusio laivo griaučių sušmėžuoja kapitonas arba deniu ima bėgti minia, kvepia meistriškumu. Gaila, kad jos lakoniškos ir nesistemingos.

Stereo efektų aptarimą tyčia palikau pabaigai. Juk kaip tik dėl jų žiūrovai grūdosi į kino teatrą, nors kaip tik dėl jų ten ir visai nevertėjo eiti. Juostos pradžioje į žiūrovus lyg ir krypteli laivo vamzdis, o panirus povandeninei kapsulei į vandenį tarsi imi jausti aplink veidą besispiečiančius oro burbuliukus. Ir viskas. Regis, galėtum likusią valandą sėdėti ir be nuo nosies slystančių kartoninių akinukų, jei taip nesilietų titrai. Pikta, kad veik vieninteliai žmonės, turėję galimybę nusileisti prie “Titaniko” jo nenufilmavo taip, kaip galėjo. Cameronas net “nepažaidė” su povandeniniu pasauliu – žiūrovai juk ne kiekvieną dieną gali pamatyti, kaip atrodo vandenyno dugnas.

Baisoka, kad išmelžę viską, ką galėjo ir dar daugiau iš romantinių melodramų ar kovinių filmų žanro, Holivudo režisieriai kėsinasi į dokumentinių filmų žanrą. Juolab, kai pradedama nuo stereo įrangos kape. Bent jau tokį šventvagiškumą atpirktų rezultatas. O jo nėra (tiesa, į svetimas pinigines nelendame).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Paskelbus „Oskarų“ nominantus triumfuoja filmas „Vandens forma“: pretenduoja į 13 statulėlių (12)

Sausio 23 dieną paskelbti „Oskarų 2018“ nominantai visose 24 kategorijose. Ši apdovanojimų...

Aktorių gildijos apdovanojimuose - vieno filmo ir spalvų triumfas (2)

Kino apdovanojimų maratonas įsibėgėja: sekmadienio vakarą (JAV laiku) įvyko Aktorių gildijos...

Filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!" kūrėjai pasijuokė iš savęs (9)

Komedijos „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!" režisierius Kęstutis Gudavičius...

Kanus suerzinęs kultinis graikų režisierius Yorgas Lanthimos sugrįžta: nekuriu banalių filmų

„Aš nekuriu tiesiogiai suvokiamų ir banalių filmų", – nuomonės neglaisto dažnai kino...

Filme „12 stipriausių“ – tikra, bet mažai žinoma istorija, kas slapta vyko iškart po rugsėjo 11-osios (4)

2001 m. rugsėjo 11 d. 8:46 val. vietos laiku į šiaurinį Pasaulio Prekybos Centro bokštą Niujorke...

Top naujienos

Žvalgybos informaciją paviešinęs vokietis: Rusijos reakcija nustebino (237)

Melas, išsigalvojimai, siekis apšmeižti Rusiją. Tokių vertinimų praėjusį gruodį sulaukė...

Didžiausi žemvaldžiai: kas dalinasi Lietuvą (103)

Lietuvos plotas yra 65,3 tūkst. kv. km. (arba 6,53 mln. ha). Daugiau kaip pusė mūsų šalies...

Sukrečiantis motinos skausmas: dukra, nepaisant medikų pastangų, mirė nuo gripo komplikacijų (2)

Viena britė pasidalijo savo skausmu, kurį sukėlė aštuoniolikmetės dukters mirtis nuo vienos...

Neįprastas eismo įvykis: kam draudimo bendrovė atlygins žalą? (3)

Įsivaizduokite, kad pasistatėte ir palikote automobilį įkalnėje, tačiau sugedo jūsų...

Naujas reiškinys Lietuvoje: Vilniuje kuria pavydėtiną biurą, kurio dalimi galės tapti kiekvienas (3)

Bendradarbystės (angl. coworking) erdvės, kuriose renkasi dirbti ir bendrauti laisvai samdomi...

Šiemet yra kas ūkininkus gąsdina labiau nei būsimi mokesčiai (11)

Prasidėjus naujiems metams, ūkininkai rengiasi ateinančiam sezonui, tačiau jau dabar aišku, kad...

Kinijoje pramogavusi mergina atsidūrė tragikomiškoje situacijoje: galiu būti pirma lietuvė, kuriai taip nutiko (365)

Lietuvė Ieva Koncevičiūtė patyrė neeilinį nuotykį Kinijos regione Makao - tragikomiška...

„Veidrodiniai neuronai“ ir kiti įdomūs savisaugos mechanizmai: kodėl pamačius ką nors bjauraus supykina?

Apie tai daug ir nesusimąstome, bet kodėl pamačius šlykščius vaizdus mus supykina? Kodėl...

Rusijos priglaustas perversmo Lietuvoje veikėjas nerimsta: žada sukilimą ir teismą Grybauskaitei (790)

Sausio 13-ąją savi šaudė į savus. Tankai žmonių netraiškė, tai tebuvo provokacija, kurią...

Orai: žiema baigsis netikėtai (14)

Savaitei įpusėjus ramūs orai baigsis ir į šalį atkeliaus kritulių banga, žiemiškas šaltis...