Filmas – tikra romantinė komedija, kuriai netrūksta nei saldžios pabaigos, nei skystokų juokelių, nei demonstratyvių mimikų ar nelogiškų juostos kūrėjų sprendimų. O svarbiausia, herojų meilė nugali visas kliūtis.
C.Zeta-Jones (K.Zta-Džouns) puikiai suvaidina viską kruopščiai apskaičiuojančią vilkę, kuri, deja, kartais pati pakliūna į savo paspęstus spąstus. Juostoje ji demonstruoja savo kostiumėlių garderobą ir apsukrumą santykiuose su vyrais. Nusifilmavusi šiame filme aktorė žurnalistams dievagojosi, jog niekada gyvenime nei už ką nesiskirtų, nes yra kilusi iš labai religingos šeimos. Tačiau prieš jos vedybas su Michaelu Douglasu (Maiklu Daglasu) pasaulį apskriejo jų vedybinės sutarties detalės – juk vis dėlto reikia dėl viso pikto apsidrausti…
George'as Clooney (Džordžas Klūnis)filme blyksi savo dantimis – net pažintis su juo prasideda dantų balinimo kabinete. Tik pagal holivudinį scenarijų gali atsitikti taip, kad kasdien klausydamasis įvairiausių skyrybų istorijų, advokatas dar “turi proto” pats aklai įsimylėti, o vėliau skyrybų advokatų konferencijoje padejuoti, kad visi šiuolaikiniai skyrybų advokatai iš skyrybų tik pelnosi ir visai nebando žmonėms padėti vėl įžiebti jų jausmus.
Kai visi juostos bruožai taip atitinka Holivudo standartus, nori nenori imi svarstyti, kodėl broliai Coenai ėmėsi tokio projekto? Dėl pinigų ir dėl mados? O gal norėdami tuo pasakyti kažką daugiau ar kažką kitaip nei iki šiol pasakydavo savo filmais?
Galbūt vieną iš pirmų filmo kadrų – neištikimos žmonos dūrį vyrui į užpakalį auksine televizijos ar kino apdovanojimų statulėle būtų galima interpretuoti kaip Coenų bandymą įkąsti Holivudui, kyštelti jam prieš nosį veidrodį? Juk, sakoma, kad geriausia su priešininku kovoti jo paties ginklais.
Skyrybos – labai aktuali tema Holivude, kur žmonių skyrybų procesas trunka ilgiau nei vedybinis gyvenimas. Be abejo, daugelis jų neapsieina be vedybinių sutarčių. Coenai, tokios situacijos kontekste bandydami parodyti, kad meilė su pinigais nelabai suderinama, ne tik rodo tokios minties saldumą, bet ir absurdiškumą. Galbūt tam jiems ir buvo reikalingi romantinės komedijos žanro rėmai, nes rimtame filme tai “nesižiūrėtų” rimtai.
“Nepakenčiamas žiaurumas” – ne pats geriausias filmas. Coenų fanams galbūt ir vertėtų “užsidėti pliusiuką”, tačiau romantiškų paistalų vengiantiems kaip maro, reikia kritiškiau apsispręsti. Jei Coenų tikslas išties buvo kreivame veidrodyje parodyti vedybinių sutarčių bei skyrybų maniją, kino platintojai irgi galėjo prie to prisidėti ir, pavyzdžiui, juostą pradėti demonstruoti nuo vasario 14 d. O jei Coenai filmą kūrė lengva ranka be jokio bandymo ką nors ironizuoti, tuomet įvairių kodų tikriausiai lygiai taip pat sėkmingai būtų galima ieškoti ir tokiuose filmuose kaip “Protinga blondinė”, “Princesės dienoraštis” ar kt.
