Finalą, kuris, deja, suskaldė gerbėjus į kelias stovyklas. Vieniems šešios paskutinės serijos patiko, o kiti spjaudėsi ugnimi kaip koks Dracarys, nenorėdami susitaikyti su tuo, jog serialo kūrėjai taip netinkamai pasielgė su jų numylėtais personažais.
Šiuo atveju mano nuomonė gali pasirodyti ne tokia populiari, bet aštuntasis sezonas paliko pakankamai gerą įspūdį. Aišku, nesakau, kad ten nebuvo klaidų ar keistai atrodančių siužetinių vingių, kurie akimirksniu nubraukė visa tai, kas buvo parodyta seriale anksčiau. Bet čia ir yra šio televizinio šou smagumas, kai netikėtumas laimi. Todėl bežiūrint finalinius epizodus buvo galima tik spėlioti, kaip pasibaigs ilgai laukti susidūrimai su pagrindiniais serialo priešais – Nakties karaliumi ir Sersėja Lanister bei kas pagaliau atsisės ant geležinio sosto.
Šia proga nusprendžiau pasidalinti trumpomis mintimis be „spoilerių“ apie šį sezoną. Čia nėra jokia recenzija ar apžvalga, o tik mano asmeninės refleksijos pasižiūrėjus aštuntąjį „Sostų karų“ sezoną, kuris nors turėjo problemų su scenarijumi, bet suteikė nuostabią pramogą.
Pirmos dvi serijos, kurios buvo kritikuojamos dėl monotoniškumo ir pokalbių, mano nuomone, padarė labai svarbų darbą įvedant mus į ilgai lauktą finalą dėl dviejų priežasčių.
Pirmiausia, mes galėjome įsigilinti į rodomą ekrane problemą – artėjantį karą su gyvais numirėliais bei pajusti herojų nuotaikas po to, kai ilgus amžius saugota siena buvo pagaliau sugriauta. Antra – tai buvo labai solidus atsisveikinimas su likusiais gyvais herojais.
Kiekvienas iš jų gavo progos pasireikšti ir išsakyti savo pozicijas prieš artėjantį karą. Ir tai buvo fantastiška, nes mes nežinojome, kas mirs, o kas liks gyvas po susidūrimo su Nakties karaliaus kariuomene. Todėl būtent toks įvadas buvo logiškas kūrėjų sprendimas, tuo pačiu norint dar ir padidinti įtampą. O įtampa tikrai buvo didžiulė, kai antrosios serijos finale pagaliau mums parodė tai, dėl ko mes ir laukėme finalo – atvykusius kautis numirėlius.
Trečioji ir labai po jos pasirodymo aptariama serija atnešė mums vieną didingiausių epizodų televizijos istorijoje. Ir nors kai kuriems žiūrovams mūšis atrodė pernelyg tamsus, tai nekeičia to fakto, jog jis buvo pastatytas išties įspūdingai. Aišku, aš suprantu ir tuos žiūrovus, kuriems buvo sunku įžiūrėti visa tai, kas vyko ekrane, bet šiuo atveju yra du faktoriai, kuriais ir galima apginti šį epizodą.
Pirmasis – veiksmas vyksta naktį dūmų apsuptyje, todėl norėdami išlaikyti tikroviškumo jausmą, kūrėjai pasistengė mums perteikti tokį vaizdą, kurį mes patys matytume, jeigu būtume atsidūrę kovos lauke. Antras – užtamsintas vaizdas buvo pateiktas dar ir dėl gudriai apgalvotos finansinės strategijos.
Epizodas kainavo 15 milijonų dolerių, kas yra išties nemažai vienai televizinio serialo serijai, bet ir ne tiek daug, kad gautume „Žiedų valdovo“ (angl. „The Lord of the Rings“) lygio reginį. Todėl šiuo atveju tikrai negalima smerkti kūrėjų, kurie pasistengė gudriai mums pateikti didingai atrodantį vaizdą, o ne ryškiai matomą pigų CGI, kuris sukeltų dar daugiau diskusijų internete. Tai buvo apžaista labai taikliai, dėl ko galima tik pagirti serialo kūrėjus.
Pats mūšis su Nakties karaliaus pakalikais, kurio mes labai ilgai laukėme, man pasirodė žymiai efektingesnis už „Pavainikių mūšio“ (angl. „Battle of the Bastards“) seriją. Čia netrūko ir brutalumo, ir įtampos, bei, aišku, netikėtų siužetinių posūkių, kurie sukėlė šiokį tokį šoką.
O šokas išties buvo, kai pačiame serijos finale įvyko tai, kas įvyko. Bet skųstis, kad pagrindinis blogis buvo taip greitai nugalėtas, aš tikrai negaliu. Nepamirškime, kaip vadinasi serialas – „Sostų karai“, o ne „Gyvų numirėlių karai“ (angl. „Game of the Living Dead“), todėl labai logiška, jog paskutiniu priešu ir tampa tas, kas sėdi geležiniame soste.
Na, o kaip Nakties karalius buvo nugalėtas, čia jau kitas klausimas. Čia buvo kelios grubios ir kūrėjų neapgalvotos klaidos, kurias tiesiog geriau užmiršti. Nes kai pradedi galvoti apie tai, iškyla labai daug klausimų, į kuriuos mes nebent gausime atsakymus po George‘o R.R. Martino sekančios knygos pasirodymo.
Ketvirtasis epizodas turėjo savo pliusų ir minusų. Mane labiausiai nustebino tai, jog vienas iš svarbiausių ginklų buvo taip greitai ir aišku, netikėtai, pašalintas iš žaidimo. Šiame epizode atsiskleidė keli personažai, kas pradžiugino, nors, iš kitos pusės, jo atmosfera nebuvo tokia slegianti, kaip pirmų dviejų epizodų, kurie mums aiškiai parodė, koks pavojus gresia mūsų mėgstamiems herojams. Tai buvo pats ramiausias ir neutraliausias sezono epizodas.
Penktasis, sukėlęs nemažai diskusijų kaip ir „Ilga naktis“ (angl. „The Long Night“), epizodas buvo fantastiškas. Kraujas ir adrenalinas visos serijos metu liejosi laisvai, o patys mūšiai ir kelios mikro dvikovos tarp herojų buvo verti mūsų dėmesio.
Pati pabaiga, su vieno personažo kardinalia metamorfoze, nesukėlė jokių blogų minčių. Atsižvelgiant, kaip šis herojus elgėsi visų sezonų metu ir koks buvo jo troškimas, labai logiška, kad jis pasielgė taip, kaip pasielgė. Negalėčiau jo smerkti dėl to, ką jis padarė.
Užtat kokia intriga gavosi belaukiant finalinės serialo serijos!
Atleiskite, kad taip paviršutiniškai čia kalbu, bet esu iš tų žmonių, kurie „nespoilina“.
Finalas... Na, čia būtų galima labai ilgai diskutuoti. Man jis pasirodė nuspėjamas, bet gerąja prasme. Viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis, pradedant nuo pirmojo serialo sezono iki šio. Liūdna, aišku, dėl kai kurių įvykių, bet būtent dėl to šis serialas ir yra toks neįtikėtinas, kad mes liktume šiek tiek šokiruoti pamatytais vaizdais.
Apibendrinant tai, ką teko pamatyti, negalėčiau sakyti, jog tai buvo pats geriausias šio šou sezonas, bet kad epiškiausias – faktas. Dabar telieka sulaukti rašytojo George‘o R.R. Martino knygų, kuriose, aišku, finalas bus visiškai kitoks ir, galbūt, labiau tenkinantis „Sostų karų“ gerbėjus.
Bet, kaip bebūtų, tenka pripažinti, jog 2011 metais „HBO“ platformoje pasirodęs serialas tapo ne tik kultūriniu fenomenu, bet ir puikiu pavyzdžiu to, jog turint solidžią medžiagą, galima sukurti kažką neįtikėtino, kas nenusileis geriausiems kino filmams.
Tikiuosi, kad ir šalutiniai „Sostų karų“ sezonai, kuriuos jau suplanavo „HBO“, nenusileis savo kokybe šiai pagrindinei istorijai. Tai būtų tiek. O dabar laukiam išskirtinio Blu-Ray leidimo su visais aštuoniais sezonais, kuris puikiai papildys tikro serialo gerbėjo kolekciją.
