Per devynerių metų Berlyno festivalinę praktiką teko pirmą kartą išvysti, kaip kūrinio (tai buvo japonų siaubo filmas "Tamsus vanduo", demonstruojamas "Panoramoje") nepristato jokia delegacija. Anksčiau blogiausiu atveju pasirodydavo bent jau koks filmo apšvietėjas su žmona.

Visiškai "nuogas" buvo ir pagrindinės programos (tiesa, nekonkursinis) kinų kūrinys "Laimingos dienos".

Prieš keletą dienų į Berlyną be komentarų atsisakė skristi pagrindinių vaidmenų atlikėjai, o ketvirtadienį, rodymo dieną, kažkaip neįtikinamai išsisuko ir juostos režisierius Zhang Yimou. Beje, šis Kinijos naujojo kino klasikas ir Berlyno favoritas čia turėtų jaustis ypač gerai, nes yra pelnęs jau ne vieną "lokį".

Tiesa, tikimasi (nors garantijos ir nėra), kad į naujo filmo "Iris" (apie rašytoją Iris Murdoch) pristatymą atvyks nemarioji "Titaniko" herojė Kate Winslet.

Zhangas Yimou anksčiau žavėjo epiniu bei plastiniu savo filmų (matėme "Raudonąjį gaolianą", "Sudie, mano sugulove") grožiu. Šį kartą "Laimingose dienose" jis griebėsi paprastumo, jeigu ne prasčiokiškumo. Jeigu filme skamba juokas, tai - baisiųjų Lietuvos televizijos laidų lygio, jei sentimentai, tai - iki graudžių verksmų. Net keista.

Žydas režisierius Amosas Kollekas ("Fiona", "Greitas maistas, karštos moterys"), kuriantis ten, kur gauna pinigų, irgi nenustebino, drauge su A.Thomson analizuodamas jau matytą į avantiūras linkusios moters charakterį.

Užtat labiausiai nustebino "Panoramoje" demonstruotas naujas prancūzų filmas "Dendis", gana gyvai pasakojantis apie praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio "auksinį jaunimą". Nustebino net ne filmas, o viena esminė jo režisieriaus biografijos detalė.

Pasirodo, Franãois Armanet, kuriam "Dendis" - jo kino debiutas, šiaip jau yra ne bet kas, o populiaraus Prancūzijos dienraščio "Liberation" vyriausiasis redaktorius! Ir kino kūrinys aiškiai ne autobiografinis, nes scenos pakyloje pasirodęs kūrėjas - jaunas žmogus. Tiesiog jam miela ana tyra, kupina polėkių epocha.

Ta pačia proga, aišku, prisimeni, kad beveik visa prancūzų "naujoji banga" kadaise išplaukė iš rašytojų, žurnalistų ir kritikų. Ir pagalvoji: jeigu jau lietuvių vaidybinis kinas taip nebesugeba remtis profesionaliais kinematografininkais, gal jį galėtų atgaivinti atėję visai ne "iš šalies", o tiesiog iš laikraščių žmonės?