Spaudos konferencijoje dalyvavo režisierius A. Blaževičius, prodiuserė Marija Razgutė, viena iš scenarijaus autorių Teklė Kavtaradzė bei aktoriai Marius Repšys, Valentinas Krulikovskis ir Lukas Malinauskas.

Apie „Šventąjį“ žiniasklaidoje netyla kalbos jau metai laiko – kuomet 2016 m. spalį jis buvo pakviestas pasaulinėms premjeroms į A klasės Varšuvos ir Busano festivalius. Dėmesys filmo kūrėjams, žinoma, suintensyvėjo ir prieš nacionalinę premjerą, kuri įvyks rugsėjo 19 d. Nuo rugsėjo 22-osios filmas bus prieinamas ne tik penkių didžiųjų, bet ir keliolikos kitų miestų žiūrovams.

Šiandien įvykusiame susitikime su „Šventojo“ kūrybine grupe buvo diskutuojama apie lietuviško kino žiūrovo poreikius, šalies kino industriją, Lietuvių kino akademijos apdovanojimų įtaką filmo lankomumui ir, žinoma, dalijamasi apie „Šventojo“ kūrybinį procesą.

Režisierius Andrius Blaževičius

Filmas – labai aktualus Lietuvai. Kurdamas jį, žinoma, pirmiausia galvojau apie save, antras dalykas – apie valstybę ir apie lietuvišką kiną, kokį jį norėčiau matyti. „Šventasis“ – kaip to pavyzdys. Jis svarbus, aktualus ir jį reikia pažiūrėti.

Filme rodoma kasdienybė, tačiau tai – fiktyvus pasaulis, nors jis ir atpažįstamas. Dažnas žiūrovas nori bėgti nuo realybės, tačiau tai prie gero nepriveda. Jei neigsi realybę, kaip tu ar tavo aplinkiniai gyvena, baigsis tam tikromis psichologinėmis traumomis.

Kurdami „Šventąjį“, mes galvojome apie žiūrovą. Visi galvoja, nors ir sako, kad to nedaro. Tačiau nepaisant to, vis tiek darėme taip, kaip norėjome.

Sunku prognozuoti, ar šešios „Sidabrinės gervės“ turės įtaką filmo lankomumui. Gali būti visaip. Gal kažką net išgąsdins, kad tai nesuprantamas kinas, tačiau taip tikrai nėra.

Viena iš scenarijaus autorių Teklė Kavtaradzė

Filmui labai daug davė tai, kad scenarijų rašėme trise (Andrius Blaževičius, Marija ir Teklė Kavtaradzės – past.). Trys skirtingi žvilgsniai buvo labai naudingi. Daug tardavomės. Rašymo procesas buvo labai ilgas. Scenarijus keitėsi ir tada, kai atrodė, kad dabar jis jau tikrai baigtas.

Aktorius Marius Repšys

Scenarijus buvo rašomas trejus metus. Taip ir kuriami geri filmai. Dabar darosi populiaru per mėnesį parašyti scenarijų, per dvi savaites pagal jį nufilmuoti filmą ir jau po mėnesio surengti premjerą. Man tai neatrodo teisingas būdas kurti kiną. Geras kinas turi turėti laiko subręsti.

Labai apmaudu, kai skambina režisieriai ir siūlo nusifilmuoti, tu sutinki, bet po to, kai išgirsti, kad už pamainą jie gali pasiūlyti 120 eurų, labai nusivili. Tai – pasityčiojimas iš aktoriaus profesijos. Jei neturi pinigų, nedaryk filmo.

Man patinka „Šventasis“, nes jis nėra vienplanis, tarkime, vien apie krizę. „Šventajame“ yra ir meilės, ir religinių paieškų. Kiekvienas gali rasti kažką sau. Labai gerai, kad lietuviškame kine atsiranda tokių filmų, kurie turi tą „antrą dugną“. Tik labai svarbu, kad tuo pačiu jie būtų ir kokybiški, koks ir yra „Šventasis“.

Režisierius filmą kūrė ne tik tam, kad užsidirbtų, bet ir kad spręstų problemas.

Filmo „Šventasis“ anonsas:

Prodiuserė Marija Razgutė

Galvodami apie žiūrovą, nebandėme jam pataikauti. Tačiau noras, kad filmą pamatytų kuo daugiau žmonių, visada buvo. Tačiau stengėmės išlikti teisingi prieš patį filmą, negalvoti tik apie skaičius.

Šešios „Sidabrinės gervės“ – pirmiausia mums yra didžiulis kino bendruomenės įvertinimas. Patyrusių, vyresnių kolegų įvertinimas mus, kaip debiutinio kino kūrėjus, labai padrąsino. Antra – tai geriausias metų filmas, kurį reikia pamatyti, kad turėtum savo nuomonę.

Pirmiausia filmas parodytas užsienio festivaliuose ir tik vėliau Lietuvoje, nes tokia yra lietuviškų filmų platinimo specifika. Mes neturime pasirinkimo, kur rodyti filmą, nes šalyje egzistuoja tik vienas kino teatrų tinklas. Tad premjeros datą reikia rezervuoti ir dvejus metus į priekį. Taip nutiko ir su „Šventuoju“. Kadangi filmo nacionalinė premjera buvo numatyta 2017 m. rudenį, o mes jį užbaigėme 2016 m., teikėme paraiškas užsienio festivaliams. Ir jei pakviesdavo, žinoma, važiuodavome. Nėra, kad džiaugiamės tokia tvarka – pirmiau pasaulinė premjera užsienyje ir tik vėliau nacionalinė, tačiau nesinori ir rodyti filmo šiltuoju sezonu, kuomet kino teatrų lankomumas yra smarkiai kritęs. Bet kuriuo atveju džiugu, kad lietuviškas kinas įgauna pagreitį, šiuo metu kuriami net 4 filmai.

Aktorius Valentinas Krulikovskis

Dažnai kasdienybėje ieškome to, ko nereikia. Įdomiau tai, kas tolima, pavyzdžiui, Marsas. Nors aplink yra daug svarbesnių dalykų, bet žmonės kitur ieško tiesos. Taip ir mano personažas Petras, užsidega noru surasti Jėzų Kristų mačiusį vaikiną.

Siužetinė linija apie Jėzų Kristų filme vaizduojamą kasdienybę pakelia į aukštesnį lygį. Iš pradžių tai būna nepasiekiama – tik telefono ekrane, o kai tampa pasiekiama – sudūžta.

Montažo režisierė Silvija Vilkaitė

Montažas yra empatijos mokslas – kuo esi jautresnis, tuo tau lengviau dirbti su medžiaga. Prieš gaudama nufilmuotą medžiagą, jaudinausi, ką reikės daryti, jei ji man nepatiks, juk turėsiu su ja gyventi tris mėnesius. Tačiau „Šventojo“ montavimas buvo vienas geriausių etapų. Gavau labai daug gerų dublių, stebėjausi, kaip Andrius geba dirbti su daugiau nei dviem trim aktoriais. Kokios organiškos tos masinės scenos. Montavau viena, be režisieriaus, nes manau, kad jis šiame procese nėra reikalingas. Režisierius jau pavargęs nuo tos medžiagos, o montažo režisierius atvirkščiai – prie jos neprisirišęs. O tai tikrai padeda pasakojamai istorijai.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją