- Pirma mintis, kilusi pažiūrėjus filmą – kad „Miegančių drugelių tvirtovė“ – kiek feministinis kūrinys.
- Feminizmo atspindžių šiame filme buvo pastebėta ne kartą: pradedant užsienio kritikais ir baigiant
kovos su smurtu prieš moteris draugijomis. Pasižiūrėkit – vyrai istorijoje – provokaciniai, dažniausiai
– iš blogosios pusės parodomi veikėjai. Negana to, dar ir blankūs personažai.
Man labai knietėjo paliesti šitą dar neišvaikščiotą teritoriją – ieškojau sau įdomių temų bandydamas žvelgti per moters prizmę. „Miegančių drugelių tvirtovė“ – anaiptol ne pirmas mano bandymas gilintis į moterų pasaulį. Pirmą kartą šią temą bandžiau apčiuopti filme „Žuvies diena“, kuris buvo sukurtas 1989 m.
- Kuo jus patraukė Jurgos Ivanauskaitės kūryba? Šis filmas – ne pirmas jūsų darbas su rašytojos tekstais.
- Po „Nuodėmės užkalbėjimo“ sukūrimo negalvojau, kad imsiuosi dar vienos Jurgos kūrinių ekranizacijos, bet dėl paskutinių jos gyvenimo akimirkų atsirado noras padaryti diptichą. Kadaise ji žurnalui „Kinas“ pasakė: „Puipa pats nesupranta, kaip gerai jis supranta moteris.“ Jurga sakė norinti, kad būtų ekranizuoti ir kiti kūriniai, nors ir gali jų jau nebepamatyti. Dėl to jaučiau pretekstą prie jos sugrįžti.
- Filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“ – savarankiškas kūrinys, nors ir paremtas J.Ivanauskaitės romano motyvais?
- Jurga pati kadaise prasitarė rašanti kinematografiškai: įsivaizduojanti erdvėje ir laike išsidėsčiusias
scenas, kurias įvelka į literatūros rūbus. Lygiai taip pat aš – kino kūrėjas – tekstus išverčiu į vaizdo kalbą ir, manau, toks kūrinys tampa jau atskiru vienetu, tiesiogiai nebesurištu su pradiniu literatūros kūriniu.
- Filme beveik negirdime muzikos. Ji – vos keliose, esminėse vietose. Kodėl pasirinkote šį variantą?
- Pastaruoju metu vis užduodu sau klausimą – o kam išvis filmui reikalinga muzika? Juk tai – jau „sukramtytas“ kūrinys. Pats Tarkovskis sako, kad muzika filme – tas pats, kas nuvaryti apkultą
mašiną į autoservisą ir užglaistyti defektus. Buñuelis irgi iškėlė klausimą – kodėl reikia muzikos, jei kadre nesimato gyvo jos šaltinio – nei fortepijono, nei radijo..?
Muzika tėra noras pakelti emociją, kuri reikalinga tada, kai pats režisierius nesugeba to padaryti. Naudinga laikau vadinamąją vidinio nerimo muziką, padedančią išreikšti veikėjų vidinio pasaulio būklę. Prašau kompozitorių, kad tokią – be melodijos, be temos – sukurtų. Daugiau man nieko nereikia. Muzika nėra pagrindinis dalykas, už kurio reikia slėptis.
- Kamera filme juda akių lygyje, sukurdama įspūdį, kad žiūrovas visą veiksmą stebi plika akimi, jame dalyvauja.
- Įvairios temos reikalauja įvairių sprendimų. Būtent tokį kameros judėjimą (be pakilimų ar pažeminimų) pasirinkome dėl didelio skaičiaus mažų uždarų erdvių. Dėl tos pačios priežasties filme matome ir daug stambių planų. Kritikai šį filmavimo būdą įvertino teigiamai: pripažino, kad režisierius drąsiai „eina“ į aktoriaus veido faktūrą nesibaimindamas vaidinančiojo amžiaus. Tik gerai pažįstant žmogų galima to pasiekti.
- Beveik viso filmo metu merginos regimos uždarose erdvėse. Ar pasirinktos erdvės suponuoja personažų vidinius, kiek ribotus pasaulius?
- Nesu didelis sekso industrijoje parduodamų merginų ekspertas, bet labai jau norėjau veikėjas parodyti kitu, netikėtu kampu: ką veikia prostitutės, kai nedirba? Ilsisi, geria kavą, poilsiauja, samprotauja, svajoja, daro mažytes nuodėmes... Jos užpildo erdvę, kurioje būna, joje jos yra saugios. Tačiau – paradoksalu – visada nori iš tos erdvės ištrūkti ir grįžti į pasaulį, kurį jos gerai žino. Dvaras vaizduojamas kaip priešingybė merginų vidui.
- Merginos, skirtingai nei Monika, niekada nežiūri į kamerą. Ar tai rodo Monikos viršenybę?
- Monika – viso filmo lyderė.
- Ar tai reiškia, kad žiūrovas turėtų tapatintis su ja? Kūrinyje visi veikėjai, įskaitant ir Moniką, išlaiko nemažą atstumą, neįsileidžia nieko į savo pasaulius.
- Vien iš žiūrovų reakcijų supratau, kad Monika – užtikrintai pagrindinis filmo personažas. Manau, Janina Lapinskaitė sėkmingai įkūnijo šią moterį. Ji – asmenybė, į kurią įdomu žiūrėti. O tai – labai svarbu: tik charizmatišką žmogų gali ištisas dvi valandas sekti ekrane. Janinos stiprybė – tai, kad ji neturi štampų, aktorinės patirties. Ji – dokumentininkė, ir savo vaidmenį kūrė be teorijos, be priemonių. Tai, kaip Monika elgėsi ekrane – Janinos apsisprendimas.
- J.Lapinskaitė suvaidino ne tik pagrindinį vaidmenį, bet ir talkino jums režisuojant.
- Taip, kuriant filmą, įsiveldavome į daugybę diskusijų, ir Janina mane dažnai nugalėdavo: „Taip moteris nesielgia“, – sakydavo ji. Rašydamas scenarijų, visada duodavau jai jį peržiūrėti. Daugelio scenų vyras net nesugebėtų sugalvoti – jos gimė būtent Janinos galvoje.
- Mįslę užmina katino suvažinėjimo scena. Ar katiną galima sieti su nelaimingu merginų likimu?
- Ši scena – intertekstas, kurį reikia gebėti atpažinti. Du herojai – Adolfas Večerskis ir Arūnas Storpirštis – į filmą atėjo iš mano diplominio darbo „Kelio ženklai“, kuriame jie, dvidešimtmečiai vaikinukai, visą laiką važiavo keliu. Pabaigoje pamatė apvirtusį motociklą ir gulintį žmogų. Sustojo, bėgo į pagalbą. Po 20 metų jiedu pasirodė mano filme „Ir ten krantai smėlėti“. Du 40mečiai važiuoja keliu, kelią perbėga katinas, jie nutaria jį apvažiuoti, taip ir baigiasi filmas jiems tą katiną gaudant. Dar po 20 metų vėl „įpaišiau“ juos į „Miegančių drugelių tvirtovę“, tik šįkart jie – brutalios išvaizdos tipai, suvažinėjantys katiną. Tik nežinia, ar jie ir yra tie... Kažkas juokais sakė: Puipa degraduoja su savo herojais.
Taip pat klausimų daug kam buvo sukėlusios ir vienuolio pasirodymo scenos. Jis filme atsirado dėl to, kad Jurgą, jau gulinčią ligoninėje komos būsenoje, aplanko jos draugas vienuolis iš Tibeto. Jos mama nusistebėjo, kad jis, priėjęs prie gulinčios Jurgos, vis kažką jai pasakojo. Mama, pasidomėjusi, kodėl jis taip elgiasi – gi dukra jau į nieką nebereaguoja, gavo keistą atsakymą: „Ji jau mane girdi, ji jau viską girdi.“
- Viena paskutinių vienuolio pasirodymo scenų – sniegynuose. Ši scena siejasi su, galima sakyti, finaline filmo scena, kurioje regime Moniką, stovinčią ant durų slenksčio sningant. Atrodo, kad sniegas viską užbraukia. Kartą interviu metu esate sakęs, kad tai – savotiška kūrinio pabaiga.
- Realus pasaulis čia baigiasi. Po skambučio prasideda Monikos fantazija ir žiūrovo interpretacija.
