Laba diena, ir sveiki sulaukę naujųjų 2017 metų. Šie metai, be kita ko, bus Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos šimtosios metinės: lygiai prieš šimtą metų banditų ir aferistų gauja Rusijoje, pasinaudojusi kvailais darbininkais ir alkanais kareiviais, nusprendė galutinai sudirbti šalį, kuri ir taip jau buvo ne kažką, ir mainais gauti sau valdžios, kad galėtų gerokai pašaudyti žmonių.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Projektas buvo sėkmingas, ir su to projekto pasekmėmis gyvename ligi šiol. O aš, Andrius Užkalnis, esu vienas tų žmonių, kuris nepaliauja aiškinti apie komunistinių nuodų pavojų, ypač kultūros srityje.

Būtent per kultūrą (ir dažnai dėl kultūros) pasaulyje padaroma baisiausia ir ciniškiausia prievarta, ir priespaudai tarnaujanti kultūra yra baisiausias nusikaltimas. Todėl daugelis nustebo, pamatę, kad Andrius Užkalnis nuėjo vaidinti kine pagal autorių Ilfo ir Petrovo knygą apie dvylika kėdžių. Ši knyga, deja, lietuvių sąmonėje yra daugiausiai siejama su klaikiu televizijos filmu, susuktu Sovietų Sąjungoje 1976 metais, tapusiu tarybinio kino mėšlo etalonu.

Kadras iš filmo "12 kėdžių"
Kadras iš filmo "12 kėdžių"
© P. Pienausko nuotr.

„Kol liaudis tamsi ir beraštė, iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“, rašė kažkada bolševikų banditų revoliucijos vadas, sifilio kamuojamas Vladimiras Leninas laiške liaudies švietimo komisarui Anatolijui Lunačarskiui. Kadangi skambėjo net ir sovietams gana ciniškai, iš šios citatos paliko tik kelis maniako-sifilitiko žodžius – „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“, ir lipino ant visų kino teatrų. Maždaug taip pat sovietai elgėsi su visais kitais meno kūriniais – apipjaustom ir iškraipom pagal poreikius, kol patarnautojai neparašys naujų kūrinių, bent jau palyginamai patrauklių.

Odesos rašytojų, žinomų pseudonimais „Ilfas ir Petrovas“, knyga, pasirodžiusi vos dešimtmetį po minėtosios 1917 revoliucijos, yra vienas paskutinių kūrinių be ideologijos: tai nuotykių detektyvas su kelionės istorijos („road trip“) elementais, ir mano draugas Algis Ramanauskas, parašęs naują scenarijų (kartu su Justu Mamontovu), taip ir pateikė šį kūrinį, perkėlęs jį į mūsų laikus ir į Lietuvą.

Tokių pasiekimų žmogus, kaip Algis Ramanauskas, jau nebeturi poreikio kam nors įtikti: vien už „Radio Show“ jis yra įrašytas į lietuviškojo epo kūrėjų Panteoną, ir jam nebereikia bijoti akistatos su amžinybe.
Andrius Užkalnis

Tai, kad sovietinės pseudokultūros niekintojas ir demaskuotojas Algis Ramanauskas rašė scenarijų pagal rusišką knygą (kuri pasaulyje yra ekranizuota daugel kartų, ir visiškai ne kaip sovietinis kūrinys, o kaip tiesiog XX amžiaus pasaulio literatūros dalis, tokia pati, kokias sukūrė Michailas Bulgakovas arba Ivanas Buninas), tik įrodo, kad daugelį kartų ekranizuota knyga buvo verta dar vieno filmo. Algis nedarytų to, kuo tikrai netikėtų ir kas jam neįdomu – aš jį per gerai pažįstu ir žinau, kaip veikia jo protas ir vertybių sistema. Be to, tokių pasiekimų žmogus, kaip Algis Ramanauskas, jau nebeturi poreikio kam nors įtikti: vien už „Radio Show“ jis yra įrašytas į lietuviškojo epo kūrėjų Panteoną, ir jam nebereikia bijoti akistatos su amžinybe.

Neduokime jokio laiko ar dėmesio tiems kretinams, kurie vadina filmą plagiatu: jie net nežino, ką kalba. Tokie ir Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ adaptavimus ekranai ir scenai irgi vadintų plagiatu, nes jie kretinai, ir tokia jau jų dalia, tokiais būti. Kretinų visada būdavo. Neabejoju, kad kas nors, pamatęs filmą „Krikštatėvis“, irgi sakė, kad „čia nuplagijuota nuo knygos“. Lai Dievas būna jiems teisėjas.

Mantui Stonkui, vaidinusiam Benderį mūsų aptariamame filme, teko sunkus kryžius: išvaryti iš lietuvio žiūrovo demonus, įpūstus sovietinių kino žiurkių, ir jis su tuo susitvarkė. Po filmo žiūrovai jau įsivaizduos kitą Benderį: mažai, bet taikliai kalbantį, vyrišką ir keliantį pasitikėjimą, nepaisant to, kad jis tėra vienas iš sukčių.
Andrius Užkalnis

Tai štai, filme veiksmas perkeltas į Lietuvą, ir į mūsų laikus, ir du pagrindiniai personažai, Ostapas Benderis ir Kysa, visur ieško kėdės iš komplekto su paslėptomis brangenybėmis, susitikdami su išrikiuota personažų eile ir sunertu nuotykių rožančiumi (prašau netaisyti į „rožinis“, mano močiutė sakydavo „rožančius“ ir pasiekė labai garbingą amžių, gerbkite žodį). Kaip ir knygoje, teigiamų personažų beveik nėra, tik įvairaus šlykštumo padugnės (jeigu jau filme reikia rodyti Audrių Bačiulį su marškinėliais, papuoštais užrašu „Zemfyra“, ir Andrių Užkalnį išmuštais dantimis, galite įsivaizduoti, kaip nestabdoma šioje kino juostoje), tačiau padugnės pritrauktos prie šių dienų pažįstamo padugnių tipažų zoologijos sodo. Tai padaro visą istoriją labiau apčiuopiama ir paliečiama.

Jau kalbėjau apie šlykščią ankstesnę knygos ekranizaciją, kurioje staiposi blogiausias (ir buvęs labai populiarus) sovietų aktorius Andrejus Mironovas, tapęs milijonams nelaimingų sovietukų vieninteliu Ostapu Benderiu, kurį jie žinojo. Mironovas, tas vodevilio pajacas buvo blogiausia, kas atsitiko sovietų kinematografui. Šokčiojantis ir besistaipantis beždžioniukas idiotiška kepuryte ir purvinu šaliku, apmūturiuotu aplink kaklą, netvirtai laikantį neišraiškingą veidą, rusiškoje adaptacijoje buvo tikrai labiausiai vimdantis filmo elementas.

Todėl Mantui Stonkui, vaidinusiam Benderį mūsų aptariamame filme, teko sunkus kryžius: išvaryti iš lietuvio žiūrovo demonus, įpūstus sovietinių kino žiurkių, ir jis su tuo susitvarkė. Po filmo žiūrovai jau įsivaizduos kitą Benderį: mažai, bet taikliai kalbantį, vyrišką ir keliantį pasitikėjimą, nepaisant to, kad jis tėra vienas iš sukčių.

Mantas Stonkus, Julius Žalakevičius
Mantas Stonkus, Julius Žalakevičius
© P. Pienausko nuotr.

Ar yra ką kritikuoti filme? Yra. Vienoje scenoje pasirodžiusi Monika Šalčiūtė atrodo kaip nereikalingas bandymas dar vienu žinomu veidu papuošti juostą, kurioje ir taip netrūksta žinomų veidų (pavydžiui, Mantas Katleris filme atrodo organiškai, išbaigtai ir vykusiai). Nenoriu nieko pasakyti apie Inetą Stasiulytę, bet kiekvieną kartą, kai ji kalba, suskamba lietuviško serialo intonacijos, ir man norisi išsijungti televizorių, o paskui prisimenu, kad esu kine. Ineta yra gera ir populiari aktorė, tačiau, užsiteršusi begaliniais debilų ir kekšių vaidmenimis, ji jau nebegali įtikinamai išlipti į jokią kitą teritoriją. Panašiai, Jennifer Aniston visiems laikams liko kvaiša tuštute iš serialo „Draugai“, ir jokie bandymai iš jos daryti dramatinę aktorę kitokiems vaidmenims dar niekam nepavyko. Tai galioja visose meno rūšyse: sykį Taylor Swift susikalė populiarumą, vyniodama snarglius aplink gitaros stygas ir visiems skųsdamasi apie blogus vaikinus, ji jau niekada negalės būti fatališka scenos pantera, kad ir kiek ant jos bevilktum odinių striukių su kniedėmis.

Filmas džiugina gaiviu, vakarietišku filmavimu ir netingiu montažu, tačiau, žinoma, ne dėl to žmonės eina į kiną – šituos dalykus, kaip ir garso takelį, pastebi profesionalai, o žiūrovui lieka tik įspūdis apie labai tvirtai sukaltą ekrano pramogą, kuri nenusibosta ir būna gaila, kad taip greitai baigėsi. Nors filmas ir visai netrumpas.

Monika Šalčiūtė, Julius Žalakevičius
Monika Šalčiūtė, Julius Žalakevičius
© P. Pienausko nuotr.

Negaliu tikėtis, kad šį tekstą jūs priimsite, kaip recenziją: aktorius negali recenzuoti filmo, kuriame pats vaidino, rašytojas negali girti filmo, kuriam scenarijų rašė ir kurį režisavo jo draugas. Nors ne, ką aš čia šneku, gali. Man kūryboje viskas galima, kaip ir Algiui Ramanauskui, nes tai viena privilegijų, kurią turi tik gyvieji klasikai.

O į filmą nueikite, net jei nueisite tik tam, kad pamatytumėte, kaip Užkalnį sumuša Mantas Stonkus, ir kaip Užkalniui pabyra visi dantys, o senelių prieglaudos gyventojos juos renka nuo žemės (filme dar ir pakaušį peršauna Užkalniui, ir garuojančią skylę pamatysite stambiu planu).

Be to, nuėję, galėsite visiems papasakoti, kaip jūs galėjote padaryti geriau. Žiūrovas visada žino esąs protingesnis už filmo kūrėjus, ir čia ne bėda: mes, kūrėjai, nesimatuojame su žiūrovais jokiais ilgiais, mes tik darome kūrinius, kurie išliks ir tada, kai būsime be dantų ir su šautinėmis žaizdomis pakaušyje.

Filmas „12 kėdžių“, režisierius Algis Ramanauskas, scenarijus Justo Mamontovo ir Algio Ramanausko, pagrindiniuose vaidmenyse Mantas Stonkus ir Julius Žalakevičius, gamino kino kompanija „Film Jam“. Dabar kinuose visoje šalyje ir Jungtinėje Karalystėje.

Kadrai iš filmo „12 kėdžių“:

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Atliktas eksperimentas įspėja – silpna širdis gali neatlaikyti filmo „Paveldėtas“ peržiūros (5)

Daugelis siaubo filmų dažnai tik sukelia juoką, o žiūrovus bando pagąsdinti pigiais ir senokai...

Filmo „Naktinė pamaina" recenzija: pigiai atrodantis striptizas ir šeimyninė drama viename (3)

Pakankamai neblogos romantinės trilogijos „ Meilė Niujorke" bei klaikių komedijų „ Hitler...

Airijoje pradedamas filmuoti lietuviškas filmas apie lietuvių emigrantų dalią (8)

Jau netrukus Airijoje bus pradėtas filmuoti antrasis režisierės Linos Lužytės vaidybinis...

Filmo „Su meile, Saimonas“ recenzija: vienas geriausių LGBT filmų, moko mylėti ir tolerancijos (12)

Niūriais „DC“ komiksais paremtų serialų „Rytojaus legendos, „Blyksnis“ bei...

Istoriniame epe „Leitis“ laumių šokio choreografiją kūrė humanitarinių mokslų daktarė: į ją sudėjau daugybę prasmių (1)

XIII amžius. Metas, kai mūsų protėviai garbino daugybę dievų, dievybių ir šventai tikėjo:...

Top naujienos

Paulius Motiejūnas – apie Jasikevičių ir „Žalgirio“ planus: gerai, kai kampų nereikia gludinti iš naujo (14)

„Hipotetiškai galvokime, kad Šarūnas Jasikevičius lieka ir mes dirbsime toliau“, –...

Dėl šių susirgimų vos telpa į ligonines: pats metas į kebabus ir šašlykus pažiūrėti kitomis akimis (35)

Vasaros metu poliklinikose – apsinuodijusių žmonių antplūdis. Dėl netinkamo temperatūrinio...

Lietuvoje paslaugų kainos kilo triskart greičiau nei ES ir neketina sustoti (33)

Paslaugų kainos Lietuvoje šių metų sausio–gegužės mėnesiais augo triskart greičiau nei ES,...

Ekspertas apie dar vieną atostogautojų fiasko Vilniaus oro uoste: šių oro linijų skrydžiai – lyg tiksinčios bombos (113)

Sekmadienio rytą, birželio 24 d. Vilniaus oro uoste daugiau nei 14 valandų įstrigę keleiviai...

Po santykių krizės – Raimondos Masiulytės ir jos vyro meilės triumfas: apie mūsų istoriją galėčiau parašyti ne vieną knygą (9)

Airijoje gyvenanti ir dirbanti dainininkė Raimonda Masiulytė neslepia, kad jos santykiai su vyru...

Už biudžeto lėšų švaistymą FNNT siūlo skirti tūkstantines baudas (30)

Pavasarį registruotos Administracinių nusižengimų kodekso pataisos Finansinių nusikaltimų...

Vadina cinišku susidorojimu: priežastis atimti darbą – teatro dulkės (46)

Skandalas Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Informavęs apie 45 proc. nedarbingumo lygį, garsus...

Druskininkuose mįslingai dingo vyras: ant kojų sukeltos gausios pareigūnų pajėgos (33)

Druskininkų policija prašo visuomenės pagalbos, paslaptingai dingo vyriškis. Paaiškėjo, kad...

Grandiozinis renginys, į kurį grįžta ir emigrantai iš viso pasaulio: bilietai tiesiog šluojami (4)

Jau birželio 30 d. Lietuvoje prasidės jubiliejinė, 20-oji, Dainų šventė .

Stilistė Austėja Jablonskytė parodė, kaip reikėtų rengtis vasaros šventėms TOP 3 deriniai (4)

Šiltais orais lepinanti vasara – gražiausių švenčių ir atostogų metas. Vieni garderobą...