Ir tai neabejotinai buvo kitaip.
Pirma, filmas tikrai lietuviškas: melancholija suvelta su neviltimi, atsainus liūdesys su viena kita porcija alkoholio, o viską jungia kažkokia sunkiai suvaldoma tautinė trauka nužudyti jei ne savo kūną, tai bent sielą. Net jei protas sakytų, kad pirmas variantas reiškia gilesnį gailestį pačiam sau.
Kai jau po premjerinio spektaklio agitavau vieną draugę būtinai pažiūrėti, ji pasakė: nebenoriu daugiau „grūzintis“. Žodis keistas, šiaip jo nenaudoju, bet čia, matyt, tinka - taip, šitas filmas užgrūzina galvą ir prikimba prie vidinės kaukolės pusės. Po to graužia.
Antra, filmas puikiai išlaiko lietuvišką gerų aktorių tradiciją (vėl atsiriboju nuo tos daugybės atvejų, kai geri aktoriai patys leidžia režisieriams iš savęs tyčiotis, o gal – viliuosi - taip bando sulaužyti patys save, kad mažiau skaudėtų). Tiek Mariaus Repšio Vytas, tiek Gelminės Glemžaitės Marija ar Indrės Patkauskaitės Jūratė buvo tikri ir įtikinantys.
Nors mano didvyris šįkart buvo Valentino Krulikovskio neapibrėžtos tautybės ilgšis Petras, su pamišėlio tikėjimu (prisiminiau kažkada analizuotą P. P.Pazolinio „Teoremą“) ieškojęs šventojo (Lukas Malinauskas) ten, kur neviltis suvalgė gyvenimus.
Trečia, filmas lietuviškas, nes jis tylėdamas rėkia apie tai, apie ką nekalbame. Apie atskirtį. Ir apie tai, kad 2017 metų Lietuva yra stulbinamai tokia, kokia ji buvo 1987 metais. Pilki namai, visos tos neris, vilnius ir dar kažkokios jotulės su numeriais mažučiuose kambariukuose, kuriuose pasismaugia svajonės. Verkiau žiūrėdama į tuos kambariukus.
Ketvirta, filmas lietuviškas, nes jame yra didelė svajonė (šį rudenį ta svajonė vadinasi „Idėja Lietuvai“). Svajonė, jog atskris fėja iš Vilniaus, apkirps ir nuves į uždraustos meilės sodus.
Svajonė, kad kažkaip kažkur yra ta vieta, kur rasi darbą ir prasigyvensi (eldorado vardas dažniausiai norgė). Ir, galiausiai, svajonė, kad kažkur pasirodė Išganytojas, tad tuoj palydės į rojų. Visomis prasmėmis. Tereikia rasti tą, kuris it pranašas stebėjo Atpirkėjo pasirodymą.
Išvada. Nesutinku su nuskambėjusiu vertinimu, jog tai filmas apie tikėjimo krizę, pasirodančią kaip ekonominė krizė. Priešingai, tai filmas apie lietuvišką tikėjimą, kad net baisi nesąžininga buka ekonomika niekada nesutrupina vilties ir tikėjimo.
Jei netikite, pažiūrėkite į Valentino Krulikovskio akis kibiai skrodžiančias namų, kurie sugėrė Kristų, sienas.
Eikite pažiūrėti Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“. Tikiuosi užsigrūzinsite ir nors šiek tiek atsiversite didžiajai, nors viešumoje taip mažai matomai, mano ir jūsų pasimetusios tautos vienatvei ir kančiai.
