Na, o mano mėgstamiausia programa „Meistrai“ pakvies pasimėgauti Walterio Salleso, Mike’o Leigho, Luco Guadagnino, Leoso Caraxo ir kitų kino grandų naujais darbais. Trumpai tariant, bus ką žiūrėti, tik svarbu rasti tam laiko. Ir norėdamas sutapyti Jums tą laiką, nusprendžiau išskirti dešimt juostų, su kuriomis vertėtų susipažinti dideliame ekrane. Tad nedaugžodžiaudamas pristatau Jums mano pasirinkimus, kuriuos galėsite įvertinti kovo 7–23 d.
„Brutalistas“ (angl. „The Brutalist“), rež. Brady Corbet
2024 m. jaunas, perspektyvus kino kūrėjas Brady’is Corbetas pristatė ne tik kol kas savo svarbiausią karjeroje projektą, bet dar ir monumentalų į „tikrojo kino“ (angl. „pure cinema“) sąvoką patenkantį šedevrą, kuris šlavė vieną apdovanojimą po kito.
Filmas „Brutalistas“ sugeba sužavėti ne tik savo jaudinančia, kruopščiai išvystyta, daugiasluoksne ir įvairių temų prisodrinta vieno žmogaus istorija, bet ir stulbinančiu aktoriaus Adrieno Brody’io pasirodymu pagrindiniame vaidmenyje.
Ir nors juostos trukmė siekia pusketvirtos valandos, jos peržiūros metu tas visiškai nesijaučia dėl taiklios režisieriaus vizijos ir noro padovanoti žiūrovams įtraukiantį intrigų kupiną reginį. Ir tą reginį geriausiai galima patirti per didelį kino ekraną.
Anonsas:
„Potvynis“ (angl. „Flow“), rež. Gints Zilbalodis
Sukurti šviežią, originalią idėją turinčią ir savo skleidžiama žinute prasmingą animacinę juostą gali tik vienetai, nes kinuose dažniausiai dominuoja pretenzingi, kažką kopijuojantys projektai arba tiesiog didelių hitų tęsiniai.
Tačiau štai, neturėdami tokių finansinių resursų kaip Holivudo studijos, mūsų kaimynai latviai sugebėjo sukurti tikrą animacinį stebuklą „Potyvinis“, kurio unikalumas slypi ne tik idėjoje, žaviai atrodančioje animacijoje ar išties peno apmąstymams suteikiančioje istorijoje, bet ir tos istorijos perteikime, kuris yra išties paprastas, bet tuo pačiu genialus. Kuo? Kadangi sukurti tokį jaudinantį ir gražų filmą, kuriame nėra ištariamas nei vienas žodis, reikia turėti labai didelį talentą.
Be abejo, vienas ryškiausių 2024 m. animacinių filmų, kuris turėtų patikti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
Anonsas:
„Aš vis dar čia“ (angl. „I’m Still Here“), rež. Walter Salles
Režisierius Walteris Sallesas dažnai savo filmuose paliečia svarbias socialines ir politines problemas, kurios turi nemenką svarbą daugeliui iš mūsų, tačiau 2024 m. jis pristatė tokį stiprų kūrinį, kuris ne tik apčiuopia paminėtas temas, bet ir savo aktualumu bei dramatizmu priverčia žiūrovus seanso metu patirti visą įvairiausių emocijų spektrą.
Be itin jaudinančios iki širdies gelmių tikrais įvykiais paremtos istorijos, filmas dovanoja labai taiklų žvilgsnį į konkrečią politinę situaciją 1970-ųjų Brazilijoje ir susidorojimą su nenaudingais oponentais vienos moters akimis, kuri stoja į kovą dėl tiesos. Na, o ją suvaidino nepakartojama Fernanda Torrses, kuri už savo pasirodymą pelnė „Oskaro“ nominaciją.
Žinoma, pamatyti šį filmą būtina, nes jame pateikta skaudi ir prasmingai stipri istorija yra kaip niekad aktuali.
Anonsas:
„Šventosios figos sėkla“ (angl. „The Seed of the Sacred Fig“), rež. Mohammad Rasoulof
Iš Viduriniųjų Rytų atkeliaujantys filmai visuomet kelia smalsumą, nes, kaip bebūtų, gyvenimas tame regione kardinaliai skiriasi nuo to, ką mes, europiečiai, matome kiekvieną dieną. Todėl pažvelgti į to regiono šalių kultūrą, mentalitetą ir tradicijas yra išties įdomu. Ypač jeigu kalba eina apie itin radikalias situacijas, su kuriomis tenka susidurti ten gyvenantiems žmonėms.
Tad režisieriaus Mohammado Rasoulofo „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje nominuotas filmas „Šventosios figos sėkla“ kuo puikiausiai susidoroja su šia užduotimi parodydamas žiūrovams nepavydėtiną patriarchalinės santvarkos Irane situaciją.
Be to, filmas dovanoja įtemptą psichologinę ir netgi sunkiai nuspėjamą vienos konkrečios šeimos dramą per tam tikrus politinius aspektus. Kas žinoma suteikia juostai žvalų ir visiškai nenuobodų pojūtį.
Anonsas:
„Pabėgimas“ (angl. „The Outrun“), rež. Nora Fingscheidt
Šis filmas – tai lyg terapija bei labai sveikintinas, pamokantis ir gyvenimiškas žvilgsnis į savitvardą, apmąstymus, norą pabėgti nuo savo niūrios praeities. Kartu tai juosta ir apie naujo gyvenimo siekius, norint suvokti tas klaidas, kurios sugebėjo privesti jauną žmogų prie bedugnės krašto.
O nuostabi Škotijos gamta, puikus keturiems „Oskarams“ nominuotos aktorės Saoirse’os Ronan pasirodymas, įdomiai išdėstyta mintis apie darbą su savimi ir grakšti techninė dalis tiesiog leidžia nuoširdžiai mėgautis šia ryžto ir netikėtumų kupina kelione.
Anonsas:
„Tylieji“ (angl. „The Quiet Ones“), rež. Frederik Louis Hviid
Kriminaliniai filmai iš Skandinavijos šalių sugeba sudominti vien dėl to, kad juose galima įžvelgti žymiai daugiau natūralumo nei to paties žanro projektuose, kurie atkeliauja tiesiai iš už Atlanto. O kur dar svarbi socialinė žinutė, kuri yra priartinta prie europiečių gyvenimo idilės? Kadangi būtent jos dažnai eskaluojamos danų, suomių, švedų ar norvegų filmuose.
Šiame Frederiko Louiso Hviido projekte taip pat ji yra, nes filme pateikiamas daug kam iš mūsų gana skaudus laikotarpis ir kai kuriems iš mūsų skaudi realybė, kuri privertė imtis negarbingų uždarbių ne vieną principingą žmogų.
Taip pat juosta savo tikroviškumu leidžia pamatyti, kaip veikia konkretaus tikslo vedami nusikaltėliai, kaip atrodo jų vidinis pasaulis ir kas būna, jeigu nesilaikai taisyklių. Įtampa, nerimas, adrenalinas ir nežinomybė – štai svarbiausi šio 2024 m. danų kino projekto koziriai, kuriais neįmanoma nesižavėti.
Anonsas:
„Karti tiesa“ (angl. „Hard Truth“), rež. Mike Leigh
Manau, kad užtektų tik paminėti, kad šio filmo režisierius yra sukūręs tokius perliukus kaip „Paslaptys ir melagystės“ (angl. „Secrets & Lies“), „Viskas arba nieko“ (angl. „All or Nothing“), „Dar vieneri metai“ (angl. „Another Year“), „Vėjavaikė“ (angl. „Happy-Go-Lucky“) ar „Ponas Terneris“ (angl. „Mr. Turner“), kad būtų aišku, su kokio kalibro kūrėju turime reikalų.
„Karti tiesa“ taip pat yra stiprus projektas, kuris paliečia labai paprastas, bet daug kam iš mūsų aktualiais gyvenimiškas problemas, kurios viešai dažnai yra slepiamos po skirtingomis kaukėmis dėl įvairių priežasčių, pradedant nenoru pasirodyti silpnu ir užbaigiant elementariu nepasitikėjimu aplinkiniais.
Filmas taip pat siūlo itin taiklų žvilgsnį į vienos konkrečios moters šeimyninę dramą, kuri seanso metu kai kuriems žiūrovams gali pavirsti į tam tikrą tiesos veidrodį.
Anonsas:
„Akiplėša“ (angl. „Toxic“), rež. Saulė Bliuvaitė
Kiekvienais metais lietuviškas kinas sugeba nustebinti ne tik vietinius žiūrovus, bet ir sužavėti užsienio kino festivalius. Tokiu filmu yra ir Saulės Bliuvaitės 2024 m. prestižiniame Lokarno kino festivalyje pagrindinį apdovanojimą nušlavusi drama „Akiplėša“, kurios stiprumas slypi labai taikliame žvilgsnyje į paauglystės problemų kamuojamas merginas iš rajono.
Tuo pačiu filmas pateikia ir kitas gana aktualias bei itin opias socialines temas, tarp kurių atsiranda grožio kultas ir paties grožio suvokimas per jaunų žmonių matymo prizmę. Tad pamatyti, kaip gi iš šono elgiasi dabartiniai paaugliai, apie ką mąsto, su kuo jiems tenka susidurti, kad „išliktų, šis draminis projektas leis tikrai. Svarbu nepakraupti nuo tokio sąžiningo ir nuoširdaus pristatymo.
Anonsas:
„Armandas“ (angl. „Armand“), rež. Halfdan Ullmann Tøndel
2011 m. buvo pasirodęs filmas „Pasikalbėkime apie Keviną“ (angl. „We Need to Talk About Kevin“), kuriame per psichologinę perspektyvą buvo pateiktas sunkaus būdo paauglio elgesys, kuris, aišku, priklausė ir nuo tam tikrų tėvų sprendimų. Ir galima teigti, kad filmas „Armandas“ seka jo pėdomis pristatydamas painią, socialinę ir paslapčių kupiną dramą apie skaudų įvykį, palietusį ne tik vaiką, bet ir jo motiną.
Žinoma, skandinaviško kino prieskonis šiai iš dalies niūriai istorija suteikia dar daugiau šarmo, nors pati filmo struktūra yra pakankamai paprasta ir netgi sakyčiau šabloninė. Tačiau aišku, gera vaidyba ir ore tvyranti nežinomybė neleidžia nuobodžiauti peržiūros metu, kas be pačios temos ir tampa šios juostos esminiu koziriu.
Anonsas:
„Žokėjus“ (angl. „Kill the Jockey“), rež. Luis Ortega
Labiausiai žinomas dėl savo 2018 m. kriminalinio biografinio hito „Angelas“ (angl. „Angel“), režisierius Luisas Ortega šįkart paruošė vieną iš labiausiai „nurautų“, keistų ir žavių praėjusių metų filmų, kuris įtraukia savo nestandartine istorija apie savęs atradimą ir tuo pačiu bėgimą nuo problemų gana originaliu būdu.
Geri dialogai, įdomūs personažai, netikėtos situacijos ir ne ką mažiau netikėta pabaiga sugeba išlaikyti dėmesį nuo pradžios iki galo. O filmo žvalumas, vizualus patrauklumas ir įtikinamas aktorių pasirodymas paverčia šį judrų pasakojimą į neprailgstantį reginį.
Anonsas:
Šįkart iš manęs tiek rekomendacijų, bet jos be abejonės bus papildytos, kai jau startuos jubiliejinis „Kino pavasaris“. Tad linkiu gerų filmų, gerų įspūdžių ir gerų pokalbių apie kiną!