Asmeniškai, šiais metais kine pasižiūrėjau 149 filmus (su gruodžio premjeromis bus apie 160), iš kurių 108 juostos buvo premjeriniai filmai. Tačiau tik trečdalis jų sugebėjo įtikinti, pakerėti ir leido pajusti tikrą malonumą patogiai įsitaisius kino salės kėdėje bežiūrint rodomą filmą dideliame ekrane. Didesnė filmų dalis buvo neutraliai priimti projektai, kurie nenuvylė, nes iš jų nebuvo nieko tikėtasi, bet kartu ir nesugebėjo sužavėti. Tokios vienkartinės peržiūros buvo filmai „Centrinės pajėgos“ (angl. „Central Intelligence“), „Pito drakonas“ (angl. „Pete‘s Dragon“), „Aukšta klasė“ (angl. „High-Rise“) ir kt.
Užtat kaip ir daugelis kitų žiūrovų, nepasitenkinimą pajusdavau po itin niekingų arba tiesiog daug žadančių, bet galiausiai nuviliančių filmų. Blogiausia yra tai, jog tokie filmai atima brangų laiką, kurį galima skirti prasmingesnei veiklai – knygai, sportui, maisto gaminimui, pasivaikščiojimui... arba tiesiog gero filmo peržiūrai namuose.
Blogiausiais 2016 metų filmais, rodytais Lietuvos kino ekranuose, yra:
1. „Penkiasdešimt juodų atspalvių“ (angl. „Fifty Shades of Black“)
2016 metų pradžioje, o tiksliau vasario 5 dieną, Lietuvos kino ekranuose pasirodė labai blogas, šlykštus ir tiesiog nejuokingas Marlono Wayne‘o filmas, kuriame aktorius bandė pasišaipyti iš hitu tapusios studijos „Universal“ juostos „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (angl. „Fifty Shades of Grey“). Kaip ir ankstesni aktoriaus filmai, sukurti pasipelnyti parodijuojant žymius filmus, taip ir šis buvo degradavimo viršūnė, kuriame nė viena scena nesukelia šypsenos, o tik liūdesį ir gėdą. Maža to, juosta dar ir labai nuobodžiai žiūrisi, todėl, net neįpusėjus filmui, norisi, kad jis kuo greičiau baigtųsi. Tai pats blogiausias šiais metais matytas filmas, kurio nerekomenduočiau net ir didžiausiam savo priešui.
2. „Ledynmetis: susidūrimas“ (angl. „Ice Age: Collision Course“)
Žinoma, ne vien komedijos ar buki veiksmo filmai kartais priverčia pasijusti nepatogiai. Dar būna ir labai laukiami animaciniai filmai, kurie ne tik, kad nuvilia, bet ir parodo, jog kūrėjų fantazija išseko. Ir tokiu filmu tapo režisieriaus Mike‘o Thurmeierio juosta apie jau penktąjį žinomų animacinių herojų Diego, Sido ir Menio nuotykį. Bežiūrint šį filmą norisi tiesiog paklausti režisieriaus – kodėl jis sukūrė tokį niekalą? Akivaizdu, jog ši dalis buvo kuriama be idėjos, be užsidegimo ir noro parodyti gerbėjams kažką naujo. Bet galiausiai gavome tuos pačius, jau šimtą kartų ankstesnėse dalyse matytus juokelius, kurie visiškai nesukelia šypsenos, nuobodžiai atrodantį pagrindinių herojų nuotykį ir be galo prastai papasakotą istoriją apie pasaulio pabaigą. Noras pasipelnyti buvo toks didžiulis, jog net vaikams ši dalis pasirodė prasta, todėl ir filmo pajamos parodo, jog „Ledynmetis“ jau beveik niekam nėra įdomus. Ši dalis tiesiog sužlugdė visa tai, kas buvo sukurta anksčiau „Ledynmečio“ franšizėje.
3. „Kelnėse dar ne senelis“ (angl. „Dirty Grandpa“)
Kaip jau įprasta, į blogiausių metų filmų sąrašą patenka vulgarios, neskanios ir tiesiog bukos komedijos, kurios gal ir sugeba kino salėje vieną ar kitą kartą sukelti šypseną bei juoką, bet daugiau jos pasiūlyti nieko negali. Toks apibūdinimas tinka 2016 metų pradžioje kino ekranus aplankiusiam filmui su Zacku Efronu ir gyva Holivudo legenda, dviejų Oskarų laureatu Robertu De Niro. Blogiausia šiame filme yra tai, jog mums tenka stebėti tokiuose filmuose visiškai degraduojantį Robertą De Niro. Suprantama, kad pinigai nesmirda, bet užtat tokie filmai smirda, ir dar kaip. Prasta režisūra, labai skurdus scenarijus, apgailėtina vaidyba ir visiškai neįdomi istorija – tai svarbiausi šio labai blogo filmo akcentai, kuriais gali pasigirti ne kiekvienas prastai atrodantis B kategorijos kino projektas.
4. „5-oji banga“ (angl. „The 5th Wave“)
Fantastinis nuotykių trileris su talentinga, bet savo vaidybinius sugebėjimus švaistančia tokio pobūdžio juostose pasirodančia Chloe Grace Moretz, blogas tuo, kad jis apskritai buvo sukurtas. Kino studija „Columbia Pictures“ savo rankose turėjo ganėtinai neblogą jaunimui skirtą romaną „5-oji banga“, iš kurio medžiagos galėjo gautis tikrai įdomus ir kvapą gniaužantis filmas, bet, deja, tai neįvyko. Filmas kaip ir jo istorija žiūrisi itin nuobodžiai, neįtikinamai, o prasti specialieji efektai ir medinė aktorių vaidyba dar labiau pablogina ir taip nepavydėtiną situaciją kino ekranuose. Tai kartu ir pats blogiausias žanro projektas, kurį teko matyti 2016 metais.
5. „Gautas iškvietimas 3“
Lietuviški filmai taip pat tampa nemažais nusivylimais, tačiau mes prie šito pripratę, todėl turėdami neblogą imunitetą, galime per daug nesielvartauti. Bet, žinoma, būna ir išimčių. Ir tokia išimtimi tapo rudenį kino teatruose pasirodęs hito „Gautas iškvietimas“ tęsinys arba, tiksliau sakant, trečia dalis. Filme buvo atkartoti beveik visi originalioje juostoje matyti juokeliai, bet kas blogiausia – filmas pačiame pasakojime neturėjo visiškai jokios struktūros, už kurios būtų galima užsikabinti. Tai vientisas scenų kratinys, iš jų vos tik kelios sukėlė šypsena ir tai tik dėl kai kurių filme pasirodančių aktorių improvizacijų. Tikrai ne tokio prasto ir neįdomaus filmo mes tikėjomės iš Tado Vidmanto, kuris dar kovo mėnesį pristatė kokybišką projektą.
6. „Egipto Dievai“ (angl. „Gods of Egypt)
Dar 2013 metais, kai buvo paskelbta, jog bus kuriamas filmas apie senovinį Egiptą, šis projektas tapo labai laukiamas. Bet, išvydus pirmąjį jo anonsą, krūptelėjau. Po peržiūros laukė toks pats didelis nusivylimas, kaip ir po seserų Wachowsky sukurto fantastinio epo „Jupiterė. Pabudimas“ (angl. „Jupiter Ascending“). Klaikūs specialieji efektai, itin prasta aktorių vaidyba, apgailėtinai atrodanti istorija ir, tiesiogine to žodžio prasme, Holivudo scenaristų Egipto mitologijos išprievartavimas – tai „Egipto Dievų“ vizitinė kortelė. Filmas taip pat ir žiūrisi labai nuobodžiai, o jame parodyti mūšiai ir herojų dvikovos – juokingos. Šis visomis prasmėmis prastas nuotykių filmas ilgam laikui užmušė Holivudinių studijų norą vystyti įdomią ir idėjomis turtingą Egipto temą. Tikėkimės, jog kitais metais pasirodysianti „Mumija“ bent kažkiek pagerins situaciją.
7. „Zūlanderis 2“ (angl. „Zoolander 2“)
Kultinės 2001 metais pasirodžiusios komedijos tęsinio laukėme penkiolika metų, todėl galima buvo tikėtis, jog pagrindinio vaidmens atlikėjas, prodiuseris ir juostos režisierius Benas Stilleris padovanos mums išties smagų ir juokingą filmą. Bet galiausiai gavome žymių mados prekių ženklų reklamą, visiškai gėdingą pasakojimą apie Zūlanderio ir jo sūnaus santykių aiškinimąsi, kelis vulgarius juokelius apie antrą galą ir klaikiai atrodančią aktorių vaidybą. Vieninteliu tokių filmų pliusu yra tai, kad jie bent jau labai greitai užmirštami.
8. „Machinatoriai“ (angl. „Masterminds“)
Kai kokiame nors filme pasirodo visas būrys kiečiausių komedijų asų, galima laukti išties įspūdingo ir juokingo reginio. Tą žadėjo ir rudenį kino ekranuose pasirodęs režisieriaus Jaredo Hesso filmas su Owenu Wilsonu, Zacku Galifianakisu, Kristen Wiig, Leslie Jones, Jasonu Sudeikisu ir Kate McKinnon. Tačiau filmas tapo tam tikru nusivylimu. Ir nors jisai žiūrėjosi lengvai, tačiau ne to buvo galima tikėtis iš „Načo Libro“ režisieriaus ir smagiomis rolėmis kadaise mus džiuginusių komikų gvardijos. Vienkartinis, B kategorijai priklausantis ir neįsimintinas projektas, kurio vieninteliu pliusu tampa jo trukmė ir charizmatiškai atrodantys veikėjai.
9. „Apgaulės meistrai 2“ (angl. „Now You See Me 2“)
Neįtikinantis ir ganėtinai prastas, tačiau finansiškai sėkmingas, 2013 metais pasirodęs filmas „Apgaulės meistrai“ šiais metais sulaukė itin laukiamo tęsinio. Anonsas žadėjo smagią pramogą kino salėje, stebint įvairiausius triukus atliekančius magus, bet galiausiai žiūrovams buvo pateiktas blogai atrodantis vagystės temos trileris, kurio neišgelbėja nei tokie nauji veidai kaip Danielis Radcliffe‘as ir Lizzy Caplan, nei sena charizmatiškų aktorių gvardija, susidedanti iš Woody Harrelsono, Michaelo Caine‘o, Marko Ruffalo ir Jesse Eisenbergo. Nuobodus, varginantis ir neturintis įdomių, magija alsuojančių pasirodymų projektas, kuris bent jau kino studijai „Lionsgate“ atnešė solidžią pinigų sumą. Bent dėl to galima pasidžiaugti, žinant, kiek nuostolingų projektų ji kiekvienais metais išleidžia.
10. „Divergentės serija: Lojalioji“ (angl. Allegiant“)
Tai turėjo būti finalinė serijos „Divergentė“ dalis, bet studijos godumas privertė skelti trečią rašytojos Veronicos Roth knygą į du filmus. Žinoma, toks knygos padalijimas į dvi juostas atsiliepė ir filmo kokybei. Itin vangiai pasakojama istorija tapo ne tik nuobodžiu ir visiškai nesmagiu nuotykiu kino salėje, palyginus su ankstesniais dviem filmais, bet kartu ir prastai surežisuotu, neįtikinamą vaidybą ir apgailėtinus specialiuosius efektus turinčiu kino projektu. Bent viena mintis džiugina – tai nebuvo itin laukiamas kino filmas, todėl nusivylimo kartelė nėra tokia didelė.
Prie didesnių metų nusivylimų paminėčiau ir tokias juostas kaip „Šnipas per klaidą“ (angl. „Grimsby“), „Neoninis demonas“ (angl. „Neon Demon“), „Medžiotojas ir ledo karalienė“ (angl. „The Huntsman: Winter‘s War“), „Nusikaltėlis“ (angl. „Criminal“), „Mano didelės storos graikiškos vestuvės 2“ (angl. „My Big Fat Greek Wedding 2“), „Normas, lokys iš šiaurės“ (angl. „Norm of the North“), „Mechanikas: sugrįžimas“ (angl. „Mechanic: Resurrection“), „Bosė“ (angl. „The Boss“), „Nepriklausomybės diena: atgimimas“ (angl. „Independence Day: Resurgence“) ir „Alisa veidrodžių karalystėje“ (angl. „Alice Through the Looking Glass).
