– Kada supratote, jog Jums patinka ruošti maistą? Kodėl būtent ši sritis padeda save realizuoti?
– Gaminti mėgau jau vaikystėje. Turėjau puikias galimybes tai daryti, nes tėvai ir močiutė visada leisdavo suktis virtuvėje. Kai buvau vaikas, man labai patiko maisto ruoša ir nuo mažų dienų žinojau, kad noriu gaminti. Tai nebuvo staigus atradimas ar netikėtumas.
– Kur išmokote gaminti?
– Iš pradžių buvau pradžiamokslis, kaip ir daugelis, pradėjau nuo saldumynų: kepiau įvairius keksiukus ir biskvitus, bandžiau gaminti tortus. Kai man buvo 15 metų, paprašiau pažįstamų, kad leistų padirbėti jiems priklausančios kavinės virtuvėje. Joje plušėjau prie virėjų, kurios ruošdavo dienos pietus, banketus. Įgijau puikios patirties, labai daug išmokau. Dalyvaudavau konkursuose, kurie vykdavo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Taip pat – parodose, įvairiuose renginiuose.
– Kaip Jums gimė idėja atidaryti nuosavą restoraną? Juk tuomet buvote vos 15 metų. Su kokiais sunkumais teko susidurti, kuriant savo verslą, neturint nė pilnametystės?
– Kai pradėjau dirbti šioje srityje, turėjau tik asmeninį socialinio tinklo „Facebook“ puslapį. Maistą gaminau savo malonumui, dar neįteisintoje įmonėje. Klientai apie mane sužinodavo „iš lūpų į lūpas“.
Turėdamas daugiau klientų, pradėjau aktyviau reklamuotis socialiniame tinkle „Facebook“, tačiau konkurentai ėmėsi veiksmų: parašė skundą, kad aš, vaikas, gaminu be jokių leidimų, be tinkamos virtuvės. Gavau įspėjimą iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT).
Pasirinkimai buvo du: arba aš turiu susitvarkyti dokumentus ir įsirengti virtuvę, arba turiu nutraukti veiklą. Tai paskatino imtis veiksmų. Nusprendžiau atidaryti įmonę savo vardu. Teismo keliu turėjau gauti emancipaciją, nes buvau nepilnametis. Kelias buvo ilgas ir įdomus, tačiau nelengvas. Įkūrus įmonę atsirado pirmieji darbuotojai, įmonės darbas įsibėgėjo.
– Kai nusprendėte kurti verslą, dar mokėtės mokykloje. Kaip sekėsi derinti mokslus bei darbą?
– Taip, įmonę atidariau dar besimokydamas mokykloje, tad mokslams likdavo nedaug laiko. Jie labai stipriai nukentėjo, vėluodavau atsiskaityti tam tikras užduotis. Labai džiaugiuosi, kad mano mokytojai buvo itin supratingi ir atsižvelgė į tai, kad kuriu verslą ir leisdavo vėluoti. Besimokydamas mokykloje dirbau ir virėju, ir padavėju. Šis gyvenimo etapas – be galo intensyvus, bet tai buvo greitas ir geras būdas tobulėti.
– Norint atidaryti restoraną reikia nemažai lėšų. Buvote nepilnametis, tad iš kur gavote tam pinigų?
– Restoraną atidaryti nelengva, reikia labai daug įrangos, indų. Profesionali įranga be galo brangi. Kai nusprendžiau atidaryti pirmąją virtuvę, pinigų skolinausi iš tetos, taip pat turėjau šiek tiek santaupų. To užteko.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti jau įkūrus restoraną?
– Sunkiausia – išlaikyti įkurtą restoraną. Darbuotojų turėjau nedaug, todėl vienu metu teko dirbti ir administratoriumi, ir virėju, ir virtuvės šefu, ir vadovu, o kartais ir valytoju. Klientų susidomėjimas buvo didelis, jie smalsavo, koks tas vaiko atidarytas restoranas.
Darbo buvo daug, o pajėgumų – mažai. Kitas sunkumas buvo buhalterija. Atidarius pirmąjį restoraną buhalterės dar neturėjau, todėl teko tvarkytis pačiam. Niekam to nelinkiu, kiekvienas turime dirbti savo darbą, o tam reikalingi savo srities specialistai. Man pavyko susitvarkyti gana neblogai, bet niekam to nerekomenduoju.
– Kur semiatės idėjų, ruošdamas naujus patiekalus, sudarinėdamas meniu?
– Labai daug naršau internete, stebiu šių dienų tendencijas, jas pritaikau kurdamas patiekalus. Taip pat dalyvauju parodose, naujų produktų pristatymuose bei mokymuose. Žinoma, naujų skonių ieškau ir keliaudamas.
– Šiuo metu vadovaujate trims restoranams. Ar sutinkate, jog „apetitas kyla valgant?“ Kodėl?
– Taip, apetitas tikrai kyla bevalgant. Kai turi klientus, kurie džiaugiasi tavo gaminamu maistu, sukurtais patiekalais, norisi džiuginti dar daugiau žmonių. Antrą ir trečią restoranus atidariau vieną po kito: gavau labai gerų pasiūlymų, turėjau jais pasinaudoti.
Esu maksimalistas, pats dirbu labai daug. Tikėjau, kad man pavyks susitvarkyti, suvaldyti visus restoranus, ir džiaugiuosi, kad kol kas visa tai daryti sekasi puikiai. Be galo myliu savo darbą. Ko gero, be to nepavyktų išlaikyti sėkmingo verslo. Ne veltui sakoma, kad maitinimo sritis – viena sunkiausių sričių versle. Be sunkaus darbo ir didelės meilės darbui čia nė žingsnio. Žinoma, džiaugiuosi, kad turiu puikią komandą, kuri kartu su manimi koja kojon žengia į priekį. Tai vienas iš svarbiausių dalykų.
– Kokių turite plėtros planų ateityje?
– Būtų smagu plėstis į didžiuosius Lietuvos miestus, bet kol kas planus pasiliksiu sau.
– Ar dažnai visuomenėje tenka susidurti su žmonėmis, kurie nuvertina Jūsų įgūdžius vien dėl to, kad esate jaunas. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Prieš porą metų ši problema buvo itin opi. Buvo nemažai klientų, kurie labai skeptiškai žiūrėjo į mano darbą. Dažnai girdėjau tokių replikų: „Ką tas vaikas moka? Ką tas vaikas padarys?“. Šiuo metu jų beveik nebeliko. Klientai pasitiki mano ir komandos darbu, jau žino paslaugų kokybę.
– Kaip tokį požiūrį keisti?
– Požiūrį keičiame tik darbais, įrodydami, kad dirbame kokybiškai.
– Ką patartumėte jauniems žmonėms, kuriantiems savo verslą?
– Šis klausimas labai dažnas. Kiekvienas turime savo sėkmės formulę. Bet visuomet sakau, kad reikia daug dirbti, labai norėti ir žinoma, reikia labai daug ryžto. Svarbu suvokti, kad kuriant nuosavą verslą reikės labai daug dirbti.
