Dievo palyda po ypatingos formos skraiste
Istorikai ir menotyrininkai lig šiol iki galo nesutaria, kaip atsakyti į vienoje iš žymiausių visų laikų freskų užduotą klausimą. Jis užšifruotas ant italų renesanso atstovo garsiojo Michelangelo ištapytų Siksto koplyčios lubų.
Kalbama apie pavadinimu „Adomo sutvėrimas" žinomą fragmentą, kuriame pavaizduota, kaip Dievas siekia Adomo rankos ir įžiebia gyvybės kibirkštį. Už Dievo plevenanti raudonai rudos spalvos skraistė, po kuria susispietę keletas angelų, yra lygiai tokios pat formos kaip žmogaus smegenys. Šią freską tyrinėjusiems mokslininkas net pavyko išskirti kai kurias smegenų sritis, taip pat iš jų einančią slankstelinę arteriją, kurią atitinka žemiau Dievo esantis angelus ir žalias jo šalis, bei hipofizę, arba posmegeninę liauką.
Egzistuoja ne viena teorija, aiškinanti, kodėl Michelangelo nutapė būtent taip. Vieni mano, kad pavaizduotos smegenys sufleruoja apie Adomui perduodamą dieviškąją žinią. Kiti tvirtina, kad smegenis Michelangelo pavaizdavo protestuodamas prieš priešišką bažnyčios nusiteikimą mokslo atžvilgiu.
Vyras veidrodyje
XV a. olandų tapytojas Janas van Eyckas neatsispyrė pagundai įsiamžinti gerai žinomame „Arnolfinių portrete". Visų pirma, apie save patį jis be didelių skrupulų primena fraze „Janas van Eyckas buvo čia 1434 m." Šį užrašą lotynų kalba galima be vargo pamatyti ant patalpos, kurioje pavaizduoti tapybos kūrinio veikėjai, sienos.
Vis dėlto paveiksle esama ir kur kas subtilesnės užuominos. Tiesą sakant, tai dar du jame pavaizduoti asmenys. Iš labai arti pažvelgus į ant sienos kabantį veidrodį galima pastebėti, kad jame atsispindi dar du personažai, stovintys maždaug toje vietoje, kurioje turėtų būti Arnolfinių porą tapęs menininkas. Manoma, kad tas, kurio ranka pakelta, ir yra pats J. van Eyckas.
Paslėpta Džokondos draugužė
Anot skeptikų, populiarusis detektyvas „Da Vinčio Kodas" yra mažų mažiausiai perkrautas neįtikėtinų spėlionių, bet kad renesanso tapytojas Leonardo da Vinci iš tiesų paliko keletą paslapčių žymiausiuose savo darbuose, paneigti neįmanoma.
Pirmiausia, verta pakalbėti apie garsųjį jo paveikslą „Mona Lisa" – daugiausiai lankytojų pritraukiantį Luvro muziejaus eksponatą. Ant enigmatiškos ledi menininkas paliko savo inicialus. Mikroskopinės raidės L ir V – dešiniojoje moters akyje.
Dar įstabesnį atradimą padarė vienas prancūzų mokslininkas 2015 metais. Pasitelkęs šviesą atspindinčią technologiją jis išsiaiškino, kad po visus pakerinčiu atvaizdu slypi kitos moters portretas. Remiantis tokia prielaida, buvo prieita prie išvados, kad toji kita moteris buvo L. da Vinci juodraštis, kurį dailininkas užtapė sukurdamas lig šiol dėmesio nestokojantį šedevrą.
Botanikas Botticelli
Labiausiai paveikslu „Veneros gimimas" išgarsėjęs ankstyvojo renesanso dailininkas Sandro Botticelli, pasirodo, galėjo būti aistringas augalų tyrinėtojas.
Ne ką mažiau dėmesio sulaukusiame kitame jo paveiksle „Pavasaris" mokslininkai suskaičiavo net 500 skirtingų rūšių augalų, nutapytų taip skrupulingai, kad visus galima palyginti nesunkiai atpažinti.
„Paskutinėje vakarienėje" per duoną į muziką
Ypač daug hipotezių pateikė ir dar vieno visame pasaulyje žinomo L. Da Vinci kūrinio – freskos „Paskutinė vakarienė" tyrinėtojai. Šis nenuginčijamas šedevras neva slepia galybę užuominų, susijusių su paskutiniais Kristaus gyvenimo metai, pasaulio pabaiga ir kitais įvykiais bei reiškiniais. Yra, aišku, ir ne tokių drastiškų įžvalgų.
Štai italų muzikantas Giovanni Maria Pala aptiko paveiksle užrašytą muzikinį motyvą. Jis siūlo nubrėžti paveiksle penkias linijas, kitaip sakant, penklinę, o ant jos atsidūrusias apaštalų rankas ir duonos kepalus traktuoti kaip natas. Skaitant iš dešinės į kairę (taip, kaip L. da Vinci rašė) sugrotas motyvas nuskambės kaip nedidukas 40 sekundžių trukmės į himną panašaus kūrinio fragmentas.
V. Van Gogho „Paskutinė vakarienė"?
Postimpresiozmo krypčiai atstovaujančio olandų dailininko Vincento van Gogho kūrybinis palikimas išties dosnus. Viename iš daugybės savo paveikslų jis pavaizdavo lauko kavinę.
Ryškių spalvų drobė vadinasi „Kavinės terasa naktį". Įžvalgūs tyrinėtojai mano, kad paveikslo veikėjai – ne eiliniai kavinės lankytojai, mat ne vienas požymis rodo, jog šis paveikslas – šiuolaikinė L. da Vinci „Paskutinės vakarienės" versija.
Visų pirma, V. van Goghas, kaip žinia, buvo labai religingas, o jo tėvas priklausė dvasininkų luomui. Be to, paveiksle nutapyta lygiai 12 kavinės lankytojų. Kėdės, ant kurių jie sėdi, sustatytos aplink pačiame centre esančią ilgaplaukę žmogystą, tarsi atsitiktinai stovinčią priešais kryžiaus pavidalo lango rėmą.
Ypač meniškas būdas skandinti liūdesį vyne
Caravaggio „Bakchas" – romėnų vyno dievo atvaizdas – yra dar vienas miniatiūrinį autoportretą slepiantis paveikslas. 1922 metais vienas meno dirbinių restauratorius valė apnašas nuo šios 1595 metais nutapytos drobės.
Dingus per amžius susikaupusiam purvui išryškėjo po juo buvęs portretas. Stikliniame ąsotyje, stovinčiame kairiajame apatiniame paveikslo kampe, ant vyno paviršiaus galima įžiūrėti mažytį Caravaggio portretą. Vargu ar kas paneigs, kad tai meniškiausias būdas skandinti sielvartą vyne?
