Kalbant apie visus laikotarpiu nuo 1950 iki 2010 metų mirusius muzikantus, kurių amžius tiksliai žinomas, sulaukę 26 metų mirė 1,2 proc., sulaukę 27 metų – 1,4 proc., o sulaukę 28 metų – 1,3 proc.
Daugiausia muzikos pasaulio garsenybių mirė sulaukę 56 metų – 2,2 proc. Kalbant apie garsiausius tokio amžiaus muzikos pasaulio iškiliausius, verta paminėti tokias garsias pavardes kaip Eddie Rabbitas, Tammy Wynette, Mimi Farina, Johnny Ramone, Chrisas LeSoux, Vandy Smokey Hampton ir Charlesas Baby Tate‘as.
Taigi kodėl niekas nekalba apie „Klubą 56“ ar „Klubą 28“? Viskas vien dėl to, kad 27 metų mirė tokie garsūs žmonės kaip Brianas Jonesas (nuskendo), Jimi Hendrixas (padauginęs narkotikų paspringo vėmalais), Janis Joplin (mirė perdozavusi), Jimas Morrisonas (mirė nuo narkotikų sukelto širdies smūgio), Kurtas Cobainas (nusišovė) ir Amy Winehouse (mirtinai apsinuodijo alkoholiu)?
Visi šie garsūs žmonės pasiekė neregėtų profesinių aukštumų, visų jų gyvenimas baigėsi labai anksti ir labai tragiškai. Galbūt vertėtų pasvarstyti apie galimybę „Klubą 27“ pervadinti į „Tragiškojo šešeto“ ar „Tragiškojo septyneto“ (jeigu įtrauktume ir Robertą Johnsoną)? Aišku, yra ir daugiau muzikos pasaulio žvaigždžių, kurie mirė taip ir nesulaukę trisdešimtmečio.
Kiek procentų garsiausių muzikantų turi mirti 27 metų, kad „Klubo 27“ egzistavimas būtų pagrįstas?
Viską galima tiksliai suskaičiuoti – kitaip tariant, galima tiksliai įvardyti, kiek popatlikėjų turėtų mirti 27 metų, kad „Klubo 27“ egzistavimas būtų pagrįstas. Tikslus procentinis skaičius turi siekti 1,3 proc. Kiek procentų mums reikia – 1,4 proc., 1,5 proc., 1,6 proc., 2 proc. ar 2,5 proc. visų muzikantų mirčių – norint pateikti išvadą, kad muzikos pasaulyje 27 metai susiję su didesnėmis mirties rizikomis nei kitas amžius?
Atsakymą į šį klausimą galima rasti atlikus gana paprastus skaičiavimus. Norint statiškai pagrįsti „Klubo 27“ egzistavimą, 27 metų žmonių mirtys turėtų sudaryti nuo 1,5 iki 1,6 proc. visų mirčių. Bet net ir 1,6 proc. mirčių sulaukus 27 metų atrodo per menkas skaičius kalbėti apie „Klubo 27“ egzistavimą.
„Klubo 27“ idėją žmonių galvose pasėjo nemažai šia tema išleistų knygų, pavyzdžiui, Howardo Souneso biografinė knyga apie šešis garsiausius tokio amžiaus mirusius muzikantus bei Sarah Milne ir Michaelo Owenso darbai, kaip reikiant sudominę tiek žiniasklaidą, tiek paprastus žmones.
Kiti „Klubo 27“ tyrinėtojai, tokie kaip Ericas Segalstadas ir Martinas Wolkewitzius, padarė išvadą, kad 27 metai tikrai nėra kuo nors ypatingai pavojingas amžius muzikantams. Kad ir kaip ten bebūtų, faktas lieka faktu – muzikantams jaunystėje kyla daugiau pavojų nei to paties amžiaus paprastiems mirtingiems. Dėl to kaltos gyvenimo būdo ypatybės – tai reiškia, kad muzikantai iš esmės miršta jaunesni.
M. Wolkewitzius kartu su kolegomis tyrė 1046 muzikantus, kurių bent vienas albumas 1956-2007 metais Jungtinėje Karalystėje buvo perkamiausias. Paaiškėjo, kad 100 muzikantų mirtingumas, sulaukus 27 metų, (0,57 mirtys) panašus ir kitose amžiaus grupėse: 25 metų (0,56 mirčių) ir 32 metų (0,54 mirčių).
Nustatyta, kad, sulaukus 27 metų, rizika gyvybei nėra kuo nors ypatinga, tačiau pastebėta, kad mirties pavojus populiariems Jungtinės Karalystės muzikantams amžiaus grupėje nuo 20 iki 39 metų yra net du ar tris kartus didesnis nei kalbant apie paprastus žmones.
Tiems, kam priimtina „Klubo 27“ idėja, turime ir gerų žinių. Muzikantai, mirę 27 metų, neabejotinai išsiskiria iš kitų jaunystėje mirusių muzikos žvaigždžių, o šis faktas gali padėti geriau suprasti, kodėl minėtasis klubas populiarioje kultūroje išsikovojo tokią svarbią vietą.
Tarp tokių išskirtinių bruožų galima paminėti neeilinį talentą, esmines naujoves konkrečiame muzikos žanre, rimtas psichologines problemas, mirtį pačiame šlovės apogėjuje ir nemirtingumą gerbėjų širdyse – dėl šių veiksnių kombinacijos „tragiškasis šešetas“ tapo kultinėmis populiariosios kultūros asmenybėmis.
Štai ką apie Jimi Hendrixą rašo „Rolling Stone“: „Geriausias visų laikų gitaristas. Vienas iš įtakingiausių XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio kultūros veikėjų, ryškus vudu vaikis, laužęs standartus ir rūkęs žolę“. O taip šis nepakartojamas elektrinės gitaros virtuozas apibūdinamas Rokenrolo šlovės muziejuje: „J. Hendrixas išplėtė elektrinės gitaros virtuoziškumo ribas į iki tol neįvaizduojamas platybes. Jo nepažabojamas polėkis, techninis meistriškumas ir kūrybingas požiūris visiems laikams pakeitė rokenrolo skambesį“.
„Geriausia visų laikų baltaodė bliuzo atlikėja“ Janis Joplin buvo pripažinta rokenrolo „karaliene“. Ji mirė praėjus dviem savaitėms po J. Hendrixo mirties. Nors oficiali mirties priežastis buvo heroino perdozavimas, iš tikrųjų J. Joplin pražudė „moterį graužusi vienatvė jausmas“. „Baigėsi gyvenimas – gimė legenda“, taikliau nepasakysi.
Po metų 1971 metais panašiai gyvenimą baigė kita legenda – Jimas Morrisonas. Dėl visas šias tris mirtis vienijančio bendro vardiklio užgimė „Klubo 27“ idėja. Klube atsidūrė ir 1969 metais miręs Brianas Jonesas ir 1938 metais gyvenimą baigęs Robertas Johnsonas, taip pat ir 1994 metais miręs K. Cobainas ir 2011 metais mirusi Amy Winehouse.
