Tai ne pirmas kartas, kai Evanas lankosi mūsų šalyje. Lietuva jam pažįstama, nes iš čia kilusi jo močiutė. Jaunuolis jau spėjo susirasti draugų ir su mūsų krašto tradicijomis susipažįsta žaisdamas populiariausią ir mėgstamiausią žaidimą pasaulyje – futbolą. Vaikinas kalba lietuviškai, tiesa, labiau kasdienėse situacijose. Apie politiką diskutuoti mūsų kalba jam būtų sunku. Dažniausiai Evanui nekyla problemų apsiperkant parduotuvėje ar užsisakant kavos, tad jam atrodo, kad didelio kalbos barjero Lietuvoje nėra.
Vaikinas jau lankėsi siautulinguose vakarėliuose, ragavo tradicinio maisto, grožėjosi Baltijos jūra. Iš lietuviškų patiekalų jis išskyrė žemaičių blynus – jie pasirodė be galo gardūs. Be to, sportininkas gyrė cepelinus ir miltinius virtinukus.
Paklaustas, ar turi merginą, vaikinas vienareikšmiškai atsakė, kad ne. Taigi gražuolio širdis laisva. Kalbėdamas apie lietuves bendrauti mėgstantis Evanas mįslingai nusikvatojo ir prasitarė, kad dalyvaudamas vakarėliuose pastebėjo, jog merginos yra gana uždaros: „Manau, jos žino savo vertę. Žino, kaip puikiai atrodo.“ Patikslindamas pridūrė, kad nelaiko lietuvaičių riestanosėmis.
Evanui svarbiausia, kad mergina būtų stipri asmenybė. Net didžiausia gražuolė nesugebėtų užkariauti jo širdies, jei būtų silpna, pasyvi, be svajonių. „Geriausia, kai žmogus sublizga ne tik išore, bet ir vidumi“, – sakė futbolininkas. Didžiausia bėda su Lietuvos merginomis, anot pašnekovo, yra ta, kad nelengva prie jų prieiti, o taip norisi sužinoti, kas dedasi viduje, koks katilas kunkuliuoja. Evanas neslepia – lietuvės lyg neperskaitomos knygos: matai gražų viršelį, tačiau turinys neaiškus.
Daugiau apie Evaną ir jo planus likti Lietuvoje, skaityk portale Mieste.lt