– Pristatykite save trumpai. Ar seniai fotografuojate? Kokių įdomių projektų esate parengęs?
– Esu 34 metų klaipėdietis, gyvenantis Vilniuje. Fotografija rimčiau susidomėjau 2013 metais. 2014 ir 2015 laimėjau I vietą mobiliosios fotografijos kategorijoje, SNAP organizuojamame fotografijų konkurse.
Vis dar besitęsia projektas „Small world“ Tai miniatiūros iš kelionių po skirtingas pasaulio šalis – tam tikra posakio „mažas pasaulis“ tiesioginė interpretacija. 2014-2015 metų žiemos projektas – „Antakalnio paukštynas“ – Nuo rudens iki pavasario, šėrėm ir rūpinomės paukščiais, tuo pačiu juos fotografavau. Visas veiksmas vyko daugiabučio balkone, Vilniuje, netoliese judrios Antakalnio gatvės.
– Šios jūsų nuotraukos sulaukė daug užsienio žiniasklaidos dėmesio. Jūsų darbai buvo publikuoti BBC, „Daily Mail“, „The Huffington Post“, „American Photo“. Kaip jie ten pateko?
– „American Photo Mag“ pirmieji susidomėjo ir savaitei užleido savo „Instagram“ profilį mano fotografijai. Po kiek laiko su manimi susisiekė, kaip sakė, pastebėję „Instagrame“, vienos pirmaujančių fotografijos spaudos agentūros iš JK žurnalistė, siūlydama parašyti straipsnį apie mano fotografinę veiklą ir jį platinti kartu su fotografijomis. Iš ten darbai toliau nukeliavo į „Daily Mail“, „Huffington Post“ ir kitus leidinius po visą pasaulį.
– Kaip jūsų rankose ir kada atsirado pirmasis dronas? Kuo skiriasi fotografavimas naudojantis juo nuo darbo su įprastine kamera?
– Dronas pirmą kartą mano rankose atsidūrė 2015 metų kovo mėnesį. Manau, įranga neturi pernelyg didelės reikšmės, ypatingai meninei ar dokumentinei fotografijai. Pasaulinės tendencijos tai puikiai atspindi – daugelis garsių fotografų daro puikiausius darbus tik su išmaniaisiais telefonais. Dronas tėra transportavimo įrenginys nukeliantis fotoaparatą į norimą alokaciją. Fotografavimas jo pagalba, lyginant su įprastine fotografija, turi begalę trūkumų, tokių kaip mobilumas (sunkus), triukšmas, lėtas paleidimas, didelė rizika sudaužyti tiek patį droną, tiek fototechniką), padidinta atsakomybė, dėmesys iš aplinkos ir daugelis kitų. Tikriausiai tai ir yra priežastys, kodėl tiek spaudos, tiek kito žanro fotografija taip lėtai įsisavina dronus kaip pagalbinę priemonę.
– Kaip iš anksto nusprendžiate, kur verta kelti droną ir kad būtent čia laukia gražūs ir vertingi kadrai? Fotografuojant įprastiniu būdu aplinką gali iš karto įvertinti plika akimi, o su dronu, ko gero, dažnai būna ėjimas va bank?
– Visais kartais, dar prieš kylant būna tas šeštas jausmas, mintis ir įsivaizdavimas ką nori parodyti ar pasakyti. Daugelis renginių, išvykų po Lietuvą, net atostogos Slovakijoje, Kroatijoje neakivaizdžiai planuotos, kad būtų įdomus veiksmas bei aplinka kadrams iš paukščio skrydžio. Atrodo, pavyko suderinti laisvalaikį ir fotografiją. Dabar matydamas tam tikrą, mane sudominusį vaizdą, pirmiausia įsivaizduoju kaip jis atrodys iš viršaus ir tik tada sprendžiu ar skristi. Dažnai paprasti kasdieniai veiksmai tampa įdomus pažiūrėjus į juos iš kitos, nematytos perspektyvos. O tie, va bank, neapgalvoti pakilimai, 99% neturės nei vieno tinkamo kadro.
– Apskritai, ar sunku su juo fotografuoti profesionaliai? Kiek laiko prireikė, kad susiformuotų reikiami įgūdžiai?
-Kaip ir sakiau, dronas yra tik įrangos transportavimo priemonė. Vieni jų turi jau įmontuotą kamerą, kiti laiko analogišką fotoaparatą kaip įprastinis. Tiesioginis vaizdas yra matomas per išmanaus telefono ar planšetės ekraną, ko pakanka, kad pasirinktum tinkamą kompoziciją, aukštį, kampą, belieka tik kantriai sulaukti norimos scenos. Fotografija aktyviai domiuosi ir mėgaujuosi nuo 2013 metų, tiek laiko ir prireikė subręsti pastariesiems darbams.
– Kiek teko domėtis, dronai dabar labai greitai tobulėja, jų technologijos žengia pirmyn. Kiek per savo karjerą jau teko jų pakeisti? Gal esate nusižiūrėjęs svajonių aparatą?
– Atlikau virš 100 skrydžių ir toliau skraidau tuo pačiu dronu – „DJI Phantom 2“ su gamykline foto kamera. Norėčiau tokio kuris skraidintų profesionalų veidrodinį fotoaparatą.
