Tačiau kartais sutapimai gyvenime pranoksta net ir filmų kūrėjų išmonę. Tokius sutapimus pateikia grunge.com.
Praėjus 46 metams po išleidimo, Edgaro Allano Poe aprašyta istorija nutiko realybėje
Jei reikėtų įvardinti autorių, kurio darbus labiausiai norėtumėte pamatyti atgijusius tikrame gyvenime, tikriausiai nesirinktumėte Edgaro Allano Poe.
Štai kas vyksta vieninteliame rašytojo romane „Artūro Gordono Pimo nuotykiai“ („The Narrative of Arthur Gordon Pym of Nantucket“): pagrindinis veikėjas Artūras slapčia įsigauna į banginių medžiotojų laivą, tačiau įvykiai pasisuka nelaukta linkme, laive kyla sukilimas. Didelė dalis įgulos žūva, o laivas patenka į audrą. Keturi išgyvenusieji lieka atviroje jūroje. Jie sugauna, užmuša ir suvalgo vėžlį, tačiau to nepakanka, kad prasimaitintų. Tuomet nelaimėliai nusprendžia, kad teks suvalgyti viena iš jų, ir traukia burtus. Trumpiausią šiaudą ištraukė maištininkas Richardas Parkeris. Jį nužudo ir suvalgo, o išgyvenusieji galiausiai išgelbėjami.
Šis romanas buvo išleistas 1838-aisiais, o 1884-aisiais laivas pavadinimu „Mignonette“ iš Anglijos išplaukė į Australiją. Maištas nekilo, tačiau prie Afrikos krantų laivas pateko į audrą. Keturi vyrai liko plūduriuoti atvirame laivelyje be maisto ir vandens, tačiau jiems pavyko sumedžioti, užmušti ir suvalgyti vėžlį. Ar atrodo, kad šią istoriją jau kažkur girdėjote? Išbadėję jie nutarė, jog vienam iš jų teks žūti, kad likusieji galėtų išgyventi. Visi nusitaikė į jauniausiąjį iš vyriškių, daugiausia todėl, kad šis apsirgo išgėręs jūros vandens ir neturėjo šeimos, pas kurią galėtų grįžti. Jaunuolis buvo nužudytas ir suvalgytas, o likusiuosius po keturių dienų išgelbėjo. Jie tebežiaumojo nelaimėlio kūno likučius. Kaip atrodo, koks buvo jo vardas? Tikrai taip, Richardas Parkeris.
Chriso Benoit istorija
Tai, kas nutiko Chrisui Benoit ir jo šeimai, išties suspaudžia širdį. 2007-ųjų birželį žiniasklaida pranešė apie keistą įvykį, nutikusį imtynininko namuose, pasibaigusį jo savižudybe. Imtynininko žmonas sūnus taip pat buvo rasti negyvi jo namuose.
Tačiau 14 valandų prieš tai, kai jų kūnus aptiko policija, buvo atnaujintas Ch. Benoit „Wikipedia“ puslapis: parašyta, kad jis susiduria su sunkumais dėl „asmeninių problemų... kilusių dėl jo žmonos Nancy mirties“. Papildymas po valandos buvo ištrintas, nes nebuvo jokios nuorodos į šią informaciją patvirtinantį šaltinį, o pokštininkai, sumanę ir toliau platinti juokelį, kuris jokiomis aplinkybėmis neatrodo smagus ir juokingas, vėl paskelbė teiginį, kurio šaltinis yra neva „keletas imtynių tinklalapių“.
Pirmasis IP adresas aptiktas Stamforde, Konektikute, kur yra ir imtynių imperijos WWE būstinė, o antrasis – Sidnėjuje, Australijoje. Atlantos policija buvo informuota apie puslapio pataisymus ir galiausiai, kai WWE sulaukė kelių iš vėžių išmušančių žinučių, ėmėsi tirti Ch. Benoit namus. „Wikipedia“ vartotojas atsisakė duoti interviu, tačiau paskelbė atsiprašymą, aiškindamas, kad visa tai buvo „tik milžiniškas sutapimas“ ir jis parašė atsitiktinį tvirtinimą. Belieka tikėtis, kad interneto vartotojai šią labai svarbią pamoką išmoko.
Atsitiktinis sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje kodinių žodžių atskleidimas
Leonardas Dawe‘as buvo tiesiog paprastas vyriškis, dirbantis paprastą darbą. Jis buvo Strando mokyklos Saryje direktorius ir turėjo, regis, vieną nekenksmingiausių pomėgių: jam taip patiko kryžiažodžiai, kad vyras kūrė juos „The Telegraph“ dar nuo 1925-ųjų, kai dienraštis pradėjo juos publikuoti. Tačiau 1944-ųjų birželį prie L. Dawe‘o darbo susustojo itin oficialiai atrodantis automobilis. Didžiosios Britanijos vidaus saugumo tarnybos MI5 agentai išlydėjo vyrą iš pastato. Po kelių dienų jis grįžo, bet atsisakė kalbėti apie tai, kas nutiko.
Tyla tęsėsi iki 1958-ųjų, kai L. Dawe‘ui buvo leista papasakoti savo istoriją. Galima suprasti, kad MI5 į mokytojo duris pasibeldė prieš pat sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje. Tuomet visi buvo itin įsitempę. Tad vienas iš MI5 pareigūnų pamėgino nukreipti savo mintis nuo pasaulio problemų ir ėmė spręsti kryžiažodį. Tačiau jis išsyk sunerimo pastebėjęs, kad kryžiažodyje atranda tokius žodžius kaip Juta, Juno, Omaha ar Neptūnas, mat tai buvo kodiniai išsilaipinimo dienos plano dalių žodžiai.
Paaiškėjo, jog L. Dawe‘as kūrė savo kryžiažodį į pagalbą pasitelkęs moksleivius: jis jiems išdalino baltus popieriaus lapus ir paprašė surašyti žodžius. Tuomet kryžiažodžių mėgėjas kiekvienam žodžiui sugalvojo klausimus. Jo nelaimei, berniukai bendravo su netoliese dislokuotas kariais, tad jie surašė tuos įspūdingai skambančius žodžius, kuriuos teko nugirsti.
„Titaniko“ tragedija
„Neskęstantis laivas“, apibūdintas kaip „didžiausias plaukiantis laivas ir puikiausias žmonijos kūrinys. Nuo alkoholizmo besigydantis kapitonas, susidūrimas su ledkalniu, tragiškos žūtys. Ne, čia nekalbama apie „Titaniko“ katastrofą. Tai pasakojimas apie „Titano“ paskendimą – 1898-ųjų Morgano Robertsono apsakymas „Tuštybė“. Joje buvo tiek daug panašumų į garsiąją tragediją, kad
M. Roberstonui teko visus tikinti, jog jis nėra aiškiaregys.
Tačiau tai dar ne visi su „Titaniku“ susiję keisti sutapimai. „Titanikas“ nuskendo 1912-aisiais, ši istorija atsidūrė viso pasaulio žiniasklaidos antraštėse. Tuo pačiu metu, kai „Titanikas“ rengėsi savo lemtingai kelionei, „Popular Mechanics“ paskelbė Thorntono Jenkinso Hainso (besislėpusio po Mayno Clew Garnetto slapyvardžiu) apsakymą. Jame pasakojama apie prabangų 244 metrų ilgio keleivinį laivą, plaukusį Atlanto vandenynu 22,5 mazgų greičiu ir susidūrusį su ledkalniu. Gelbėjimosi valčių visiems nepakako, todėl buvo daug aukų. Naujienos apie „Titaniką“, 269 metrų ilgio laivą, susidūrusį su ledkalniu, kai plaukė 22,5 mazgų per valandą greičiu, atrodė visiškai atitinkančios išgalvotą istoriją.
Bet ir tai dar nėra viskas. 26 metai prieš „Titaniko“ nuskendimą britų žurnalistas Williamas Thomas Steadas išleido pasakojimą „Naujo laivo paskendimas“ („The Sinking of a Modern Liner). Jame taip pat pasakojama apie iš Liverpulio į Niujorką plaukusį laivą, kuris nuskendo. Buvo labai daug aukų, nes visiems neužteko gelbėjimosi valčių.
W. T. Steadas plaukė tikruoju „Titaniku“ ir žuvo lediniuose Atlanto vandenyse.
Pirmąjį pasaulinį karą pradėjusio automobilio numeriai
Vienas svarbiausių įvykių, paskatinusių Pirmojo pasaulinio karo pradžią, buvo austrų erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymas. Tai vienas tų įvykių, kurie būna apipinami gandais ir spėlionėmis. Pavyzdžiui, buvo tvirtinama, kad 1913-aisiais didikas nužudė baltąjį elnią ir užsitraukė prakeiksmą, todėl ir pats buvo nužudytas. Nors toks tvirtinimas ir neatrodo rimtas, turint omenyje, kad Pranciškus Ferdinandas registruodavo savo sumedžiotus žvėris ir įspūdingame jo sąraše įrašytos 272439 gyvūnų gyvybės, gali kilti minčių apie tai, jog motulė gamta išties norėjo suvesti su juo sąskaitas.
Tačiau grįžtant prie tikrų sutapimų, reikia paminėti jo automobilį. Tai buvo dvigubas „Graf and Stift“ fajetonas. Nors automobilis nebuvo prakeiktas ar bent nesklido gandai apie tai, jis perteikė keistą žinutę. Automobilis buvo eksponuojamas Vienos karo istorijos muziejuje. Čia jis ramiai prastovėjo su dešimtmečius, kol britų turistas lentelėje su automobilio numeriais pastebėjo keistą sutapimą. Numeriai po nelaimės nebuvo pakeisti, juos galima matyti nužudymo nuotraukose. Automobilio numeriai yra A 111 118, o tai galima iššifruoti kaip „Paliaubų diena (angliškai – Armistice), lapkričio 11 diena, (19)18 metai“. Tad ant Pranciškaus Ferdinando automobilio lentelės numeriais buvo užrašyta žymioji susitarimo, užbaigusio Pirmąjį pasaulinį karą, data.
V. Jessop, išgyvenusi tris „White Star“ nelaimes
XX a. pradžioje prabangūs keleiviniai laivai buvo itin populiarūs ir mėgstami. „White Star“ buvo viena pirmaujančių tokių laivų kompanijų. Trys didžiausi ir geriausi jos laivai buvo „Olimpikas“, „Titanikas“ ir „Britanikas“. Jų istorija daugiau ar mažiau žinoma, tačiau ypač stebina tai, kad vienai moteriai teko būti visuose trijuose laivuose.
Tai Violet Jessop, airių imigrantų šeimoje Argentinoje gimusi laivų stiuardesė. 1911-aisiais ji dirbo „Olimpike“, kai šis susidūrė su laivu „Hawke“. „Olimpikas“ buvo apgadintas, tačiau nenuskendo. V. Jessop jos draugai įtikino, kad dirbti naujame „Titanike“ būtų puiki galimybė. Tad mergina tęsė savo stiuardesės karjerą ten ir buvo viena iš laimingųjų išgyvenusiųjų, kuriuos iš ledinio Atlanto vandenyno ištraukė laivas „Karpatija“.
Tačiau V. Jessop visai nemanė, kad kažkas jai tokiu būdu bando perduoti žinią, jog derėtų pasisaugoti. Dviejų laivų nelaimės merginos neatbaidė, tad ji grįžo į jūrą ir ėmė darbuotis „Britanike“, kitame „White Star“ laive. Tai buvo ligoninės funkciją Pirmojo pasaulinio karo metu atliekantis laivas. Jis užplaukė ant sprogmens ir ėmė skęsti, o V. Jessup ir vėl atsidūrė gelbėjimosi valtyje. Šįkart vis dar besisukantis skęstančio laivo propeleris įtraukė kelias valtis, o V. Jessup buvo vienoje iš jų. Matydama, kaip propeleriai į gabalėlius kapoja valtis ir jos nelaiminguosius bendrakeleivius, mergina iššoko ir smarkiai susitrenkė galvą. Visą gyvenimą ji kentėjo nuo didelio galvos skausmo.
Tikriausiai atrodo, kad V. Jessup daugiau nebegalėjo net pažvelgti į laivus? Klystate, ji iki pat 1950-ųjų toliau dirbo stiuardese laivuose.
Perl Harboro išpranašavimas
1941-ųjų gruodžio 7-ąją įvykdyta Perl Harboro ataka pakeitė Antrojo pasaulinio karo eigą ir, žinoma, JAV vaidmenį jame. Pasaulyje tvyrojo didžiulė įtampa, ir baisu net pagalvoti, kad kažkas šalies viduje galėjo ne tik žinoti, kas nutiks, bet ir perduoti informaciją pačiu keisčiausiu įmanomu būdu.
Perl Harboro lankytojų centro teigimu, 1941-ųjų lapkričio 22-ąją „New Yorker“ paskelbė keletą kauliukų žaidimo „The Deadly Double“ reklamų. Reklamos itin priklauso nuo laikmečio, o tuo metu buvo populiaru didelės žaidimų reklamos, kuriose vaizduoti žaidžiantys žmonės, slėptuvėje besislepiantys nuo bombardavimo. Buvo ir mažesnių reklamų. Žmonės pradėjo atkreipti dėmesį, kokie skaičiai pavaizduoti ant kauliukų. Vienoje iš lapkričio 22-ąją paskelbtų reklamų ant kauliukų buvo pavaizduoti skaičiai 12 ir 7 – Perl Harboro atakos data. Kitose reklamose buvo skaičiai, kuriuos galima šifruoti kaip atakos laiką ir vietos, kurioje ji įvyko, platumą. Suprantama, karinė žvalgyba tuo tikrai susidomėjo, tačiau tai buvo tiesiog sutapimas.
Žinia taip plačiai pasklido, kad „The New York Times“, siekdami atskleisti paslaptį, netgi paskelbė straipsnį apie žaidimo kūrėją, kuriame aiškino, jog nėra jokių tiesioginių sąsajų tarp žaidimo ir karo.
M. Twaino sąsajos su Halio kometa
Halio kometa priartėja prie Žemės maždaug kas 75 metai. Pirmieji jos stebėjimai užfiksuoti dar 239 metais prieš mūsų erą. Ji pasirodė prieš tokius svarbius įvykius kaip Vilhelmo Užkariautojo įsiveržimas į Angliją, tad visiškai nenuostabu, kad žmonės linkę kometą laikyti esminių pokyčių pranaše. Kai ji pasirodė 1835 metais, po dviejų savaičių nutiko svarbus literatūros pasaulio įvykis: gimė Markas Twainas.
Johnas H. Lienhardas iš Haustono universiteto teigia, kad šis faktas neliko nepastebėtas, į jį atkreipė dėmesį ir pats rašytojas. Halio kometa turėjo pasirodyti ir vėl, kai jis parašė pranašiškus žodžius: „Aš atėjau su Halio kometa... Ji ir vėl pasirodys... ir aš tikiuosi išeiti drauge su ja... Visagalis tikrai sakė: „Šie du nesuprantami keistuoliai atėjo kartu, jie turi ir išeiti kartu“.
Būtent taip ir nutiko. Kitąmet vėl pasirodė Halio kometa, o netrukus po to 1910-ųjų balandį M. Twainas mirė. Nežinia, ar tai buvo ženklas iš kosmoso, pokyčių pranašystė ar tiesiog keistas sutapimas.
