2015-aisiais baigiau medicinos mokyklą gimtajame Heničeske. Ar troškau studijuoti mediciną? Veikiausiai ne. Tiesiog viskas įvyko, kaip pagal šabloną: baigiau mokyklą ir, kadangi mama dirbo sesele, be to, šeimoje buvo ir daugiau medikų, pasistengiau įstoti į medicinos koledžą. Kitados iš tiesų toks buvo netoli namų, taigi, nutariau tęsti šeimos tradiciją.

Vos baigęs studijas pasirašiau sutartį su ginkluotosiomis pajėgomis. Sprendimas buvo sąmoningas. Iš pat pradžių buvau paskirtas į Charkivo ligoninę, o praėjus keliems mėnesiams – pasiųstas į antiteroristinių operacijų zoną. Tai buvo antra gynybinė linija Donecko srityje netoli Bachmuto. Po metų, praleistų minėtoje zonoje, atvykau į Kyjivą, o praėjus dar trejiems metams pavyko pakilti karjeros laiptas: kai tik pradėjau dirbti, buvau eiliniu slaugytoju, bet Kyjive įgijau gydytojo specializaciją ir dirbau vyr. rentgenologu karo ligoninės kompiuterinės ir magnetinio rezonanso tomografijos skyriuje.

2018-aisiais baigėsi sutartyje su Ukrainos pajėgomis nurodytas laikotarpis ir aš nutariau atsisveikinti su medicina. Jau tada supratau, kad vis dėlto esu į menus linkęs žmogus. Potraukis menui ėmė reikštis dar paauglystėje, tačiau kai tau šešiolika ir gyveni Heničeske, tu nė neįtari, kad egzistuoja tokios profesijos kaip vizažistas arba modelis. Heničesko laikais aš apskritai nesupratau turintis perspektyvų kūrybinėje srityje, todėl ir nutariau pasukti jau pramintu keliu.

Dar Charkive, dirbdamas ligoninėje, baigiau modelių mokyklą ir keletą kartų pamėginau pozuoti priešais objektyvą. Visgi tada dar tiktai mėginau susipažinti su modelio darbu. Kai persikėliau į Kyjivą, ėjosi kiek lengviau, kadangi sostinėje daugiau galimybių. Nors sutartis su ginkluotosiomis pajėgomis nebuvo pasibaigusi, atsirado šiek tiek daugiau laisvo laiko, kurį galėjau skirti pirmiesiems makiažo įgūdžių tobulinimo kursams. Beje, tada jau buvau apsilankęs kone visose modelių agentūrose ir spėjęs šiek tiek nusivilti mane traukusia profesija.

Maždaug porą metų, dar iki COVID-19 pandemijos, buvau pasinėręs į grožio pramones sferą. Dirbau konsultantu Kyjivo Centrinės universalinės parduotuvės grožio kampelyje, vėliau vadovavau viename iš sostinės prekybos centrų įsikūrusiam grožio salonui. Visą tą laiką ir toliau dirbau modeliu, tačiau veikiau vien savo malonumui. Taip pat įvaldžiau šokio prie stulpo techniką. Visada ieškau įkvėpimo kūrybinėje veikloje ir stebėdamas ja užsiimančius žmones. Vienas iš pavyzdžių ir įkvėpimo šaltinių man – dainininkė Tina Karol. Ji talentinga, drąsi ir stipri. 2013-aisiais nuo vėžio mirė jos vyras. Tais pačiais metais ta liga pasiglemžė ir mano tėvą. Štai kodėl būtent Tina ir jos tada pademonstruotas ryžtas mane taip pakerėjo.

Deja, prasidėjusi pandemija atitinkamai pakoregavo gyvenimo eigą. Grožio salonai kurį laiką apskritai nedirbo, todėl buvau priverstas sugrįžti prie medicinos – kaip kitaip būčiau užsidirbęs pragyvenimui. Štai kodėl vasario 23 dieną prisistačiau į karinį komisariatą – mes juk supratome, kad karo neišvengsime. Norėjau įsidarbinti karo medicinos gydytoju ligoninėje, bet tam sukliudė biurokratinės procedūros, todėl sudariau sutartį su Teritorinės gynybos pajėgomis, o vasario 24 dieną tiesiog susipakavau daiktus ir atėjau į štabą. Dabar esu medicininio dalinio vado pavaduotojas.

Esu rezervo karys, todėl puikiai žinau, kad mes pirmieji būsime mobilizuoti. Turėjau galimybę išvykti iš šalies pirmosiomis karo dienomis – daug kas kvietėsi, be to, iš pat pradžių niekas vyrų nesistengė sulaikyti. Bet aš nemačiau prasmės taip pasielgti – kur nors pabėgti. Čia galiu būti naudingesnis, todėl pasilikau.

Prieš keletą dienų sukūriau koliažą ir įkėliau jį į „Instagram“. Tai dvi mano nuotraukos – vaizdai iš dviejų skirtingų gyvenimo etapų. Nuotraukoje kairėje aš su artisto rūbais, aviu aukštakulniais, matyti, kad domiuosi šokiais prie stulpo. Nuotraukoje dešinėje vilkiu karinę uniformą. Atvirai sakant, nesitikėjau, kad tos dvi nuotraukos sukels tokį ažiotažą socialiniame tinkle, tačiau jomis pasidalijo tūkstančiai piliečių. Dabar net abejoju, ar tinkamai pasielgiau, nes daug kas teigia, kad padariau taip siekdamas populiarumo, norėdamas pelnyti dėmesio. Taip tikrai nėra. Tiesiog pamėginau supriešinti du visiškai skirtingus amplua, leidusius būti savimi. Jeigu kas nors parašo, kad armija padarė iš manęs vyrą, pasijuntu suglumęs, nes pats puikiai jaučiuosi atrodydamas ir vienaip, ir kitaip. Ir vienoje, ir kitoje nuotraukoje – vienas ir tas pats asmuo, ir tai esu aš!

Žinoma, ir 2015-aisiais, kai karo tarnybą atlikau pirmą kartą, jau suvokiau, kokios esu orientacijos. Tačiau tada dar buvau visiškas nepatyrėlis ir šito neafišavau. Nieko nerašiau socialiniuose tinkluose. Galbūt ir neturėjau ko rašyti – tada juk dar nedirbau kūrybinėje srityje ir neturėjau ko pademonstruoti, tarkim, negalėjau pasigirti sėkme grožio industrijoje ir šokio sferoje. Daugelis kartu tarnavusių karių, žinoma, įtarė, kaip yra iš tikrųjų, tačiau nė vienas nemėgino manęs diskriminuoti dėl seksualinės orientacijos.

Dabar nutariau rinktis viešumo kelią, tačiau ne siekdamas išpopuliarėti, o todėl, kad esu kūrybiškas žmogus, pratęs demonstruoti savo darbus „Instagram“ paskyroje. Visi kariai, su kuriais dabar tenka bendrauti ir bendradarbiauti, stebi mano istorijas, taigi, matė ir šią garsiąją nuotrauką, tačiau visi mane palaiko. Tol, kol tarnauju pajėgose, nė karto nesusidūriau su diskriminacija. Vis dėlto daug ką lemia mano paties reakcija – tai, kaip pats visa tai priimu ir pateikiu.

Pirmosios penkios šio karo dienos kėlė man tikrą siaubą: iš pradžių mažai kas pajėgė suprasti, kas vyksta. Net antiteroristinių operacijų zonoje jaučiausi kiek saugesnis, o čia netgi tamsos ėmiau bijoti – nuolatos persekiojo pavojaus nuojauta. Dabar jaučiuosi kiek užtikrinčiau, o tamsą net pamėgau, kadangi vakare viskas nurimsta. Tada jau galima nusivilkti uniformą ir apsivilkti sportinį kostiumą, net susikurti tam tikra prasme jaukią, namus primenančią atmosferą.

Kare labai padeda kokie nors ritualai, todėl ir aš tokių turiu. Dar ir dabar turiu pusę indelio veido serumo – jis primena apie ramius laikus. Taigi, kiekvieną vakarą tepuosi serumu veidą. Kol tik galiu, stengiuosi rūpintis savimi. Mano charakteris apskritai labai keistas: jei esu nepatenkintas savo išvaizda, tampu tiesiog nedarbingas. Manau, kad visose srityse svarbi tvarka. Keliuosi penktą valandą ryto, kadangi noriu nusiprausti po karštu dušu. Tada prisimenu, kaip studijų laikais gyvenome bendrabutyje.

Mano žinutės „Instabram“ ir vieši pasisakymai atveria galimybių sulaukti pagalbos. Sugebu rasti reikalingų medikamentų, vaistų atsargų. Štai kodėl svarbu komunikuoti, turėti ryšių. Štai kodėl naudojuosi savo žinomumu. Vis dėlto savo ateities su medicina nesieju, nes, kaip sakiau, esu kūrybinga asmenybė, taigi, nenoriu visą gyvenimą dirbti mediku. Aišku, pirmiausia turime laimėti, o jau tada bus galima pasamprotauti.

Dabar man jau nebe baisu. Tiksliau, aš negalvoju apie baimę. Apima siaubas tik dėl Tėvynės. Gimtasis Heničeskas tebėra okupuotas, o ten – mama...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją