Jis buvo nesantuokinis Normandijos kunigaikščio Roberto I ir Herlevos, kuri tradiciškai pristatoma kaip kailiadirbio dukra, sūnus, pasaulį išvydęs apie 1028 metus. Jaunystėje jis vadintas pavainikiu Vilhelmu. Kai berniukui buvo aštuoneri, mirė jo tėvas ir Vilhelmas paveldėjo jo titulus. Roberto I mirtis įtraukė Normandiją į pilietinį karą, tad Vilhelmo vaikystė buvo pažymėta žiaurumu, kuris su metais tik didėjo ir kurio jis nevengė valdydamas kunigaikštystę.
Pasak BBC, jis nukariavo pusbrolio vadovaujamus maištininkus, kurie buvo nubausti nukertant jų pėdas ir plaštakas. 1066 metais, kai Anglijos karalius Eduardas įvardijo kitą vyrą savo įpėdiniu, nors tariamai pažadėjo sostą Vilhelmui, tam vyrui teko keliauti į Prancūziją perimti sostą jėga. Per kruviną Heistingso mūšį Vilhelmas tapo nugalėtoju ir per Kalėdas buvo karūnuotas.
Nors Vilhelmas savo valdymo metais pradėjo konstitucines ir socialines reformas, užmezgė glaudžius ryšius su Prancūzija ir užbaigė vikingų įtaką Anglijai, jis buvo tikras tironas. 1069 metais jis pradėjo tai, kas į istoriją įėjo Šiaurės nusiaubimo pavadinimu – tai kampanija, kurios metu su maištininkais susidorota deginant kaimus ir pasėlius, skerdžiant gyvulių bandas ir net kaimo gyventojus. Išgyvenusieji buvo beviltiškoje padėtyje (sakoma, kad dėl to kai kurie perėjo prie kanibalizmo) ir daugelis mirė iš bado.
Vis dėlto, pats Vilhelmas valgė karališkai ir su amžiumi darėsi vis storesnis. Būtent jo kūno apimtys 1087 metais lėmė jo valdymo ir gyvenimo pabaigą. Prancūzijoje kovodamas prieš savo sūnų Robertą, Vilhelmas buvo sužeistas, kai jo žirgas netikėtai stojo piestu ir įspraudė balną jam į pilvą su tokia jėga, kad buvo pažeistos žarnos.
Sužeistas karalius nuvyko į Ruaną, kur agonijoje praleido šešias savaites, merdėdamas riterių, bajorų ir dvasininkų apsuptyje. Kaip teigiama metraštininko Orderico Vitaliso „Historia Ecclesiastica“, karalius galiausiai prisipažino, kad jis karaliavimo metais elgėsi siaubingai: „Aš elgiausi su karalystės gyventojais nepagrįstai griežtai, žiauriai engiau kilmingus ir žemakilmius, neteisingai atėmiau paveldėjimo teisę iš daugelio ir tūkstančius dėl bado ir karo pasiunčiau myriop, ypač Jorkšyre… Beprotiškame įsiūtyje užpuoliau anglus šiaurėje, tarsi siautėjantis liūtas, ir nurodžiau iš karto sudeginti jų namus ir pasėlius kartu su vis įranga ir baldais, o jų dideles avių ir galvijų bandas visur paskersti.“
Jis nurodė, kad jo turtai būtų perduoti bažnyčioms ir vargšams, „kad tai, ką sukaupiau blogais poelgiais, būtų paskirta šventam gerų žmonių naudojimui“.
Tiesa, šiuolaikiniai istorikai abejoja, kad tokia kalba nuskambėjo iš Vilhelmo Užkariautojo lūpų. Kaip savo knygoje „Vilhelmas Užkariautojas“ („William the Conquerer“) rašo Davidas Batesas, „[Ordericas] tvirtina, kad Vilhelmas išreiškė apgailestavimą dėl siaubingo kraujo praliejimo (multa effusione humani cruoris), tai buvo dalis jo išpažinties mirties patale. Nors ši kalba yra, kiek žinau, visiškas Orderico prasimanymas ir idealizuota versija to, ką jis manė, kad turėtų būti pasakyta“.
Rugsėjo 9 dieną Vilhelmas pagaliau mirė ir didikai bei riteriai, supę jį paskutinėmis dienomis, išsilakstė. „Smulkesni patarnautojai, matydami, kad jų viršesnieji spruko, pagriebė ginklus, indus, drabužius, drobę ir visus karališkus baldus, ir išskubėjo palikdami beveik nuogą karaliaus kūną ant namo grindų“, – rašė Ordericas. Jie paliko jį taip, „tarsi jis būtų barbaras“.
Čia ir slypėjo visa problema: niekas iš tų, kurie patarnavo karaliui per jo gyvenimą, nepasirūpino, kad jis būtų palaidotas. Odericas rašė, kad riteris Enteris Herluinas „buvo priverstas savo prigimtinio gerumo pasirūpinti jo laidotuvėmis, dėl Dievo meilės ir šalies garbės“. Todėl savo lėšomis jis sumokėjo asmenims, kad jie balzamuotų ir pasirūpintų karaliaus kūnu, išnuomojo katafaltą ir nurodė nugabenti jį į Senos uostą, įkelti į laivą, palydėti vandeniu ir iškelti velionį Kane.
Panašu, kad ši kelionė (tai apie 70 mylių arba 110 kilometrų) užtruko ne taip jau trumpai. Kai lavonas lėtai artėjo prie Kano, velionio karaliaus žarnose tūnojusios bakterijos pasklido po visą likusį kūną, labai stipriai suardė audinius ir pripildė velionį karalių dvokiančių dujų.
Kai jo kūnas pagaliau atkeliavo į Kaną, dėl mieste kilusio gaisro laidotuvės buvo atidėtos. Daug gedinčiųjų išskubėjo gesinti liepsnas. Tada, laidotuvių metu, gedinčius asmenis, tarp kurių buvo ir būsimas Anglijos karalius Henrikas, užkalbino vyras, kuris pareiškė, kad iš tikrųjų karalius norėjo būti palaidotas jo žemėje, o ji iš jo šeimos buvo atimta tam, kad joje būtų pastatyta bažnyčia.
Taip laidotuvės virto ilgoku teisiniu susirinkimu, o triukšmadariui galiausiai nuostoliai buvo kompensuoti.
Visų šių atidėliojimų pasekmės buvo tragiškos: karštyje karaliaus kūnas nežmoniškai išsipūtė. Kai pagaliau Vilhelmo kūnas buvo pradėtas leisti į jo amžinojo poilsio vietą, paaiškėjo, kad jis ten netelpa. Galų gale, pasak Orderico, jo „išsipūtę viduriai sprogo, o šalia esančių ir visos minios šnerves pasiekė nepakenčiama smarvė“. Tos smarvės niekas negalėjo pridengti, tad karaliaus laidotuvės buvo paskubomis užbaigtos.
Po tokio pažeminimo Vilhelmas tikrai nesiilsėjo ramybėje. Jo kapas buvo tris kartus kliudytas. Kartą Romos nurodymu (kai jis buvo perlaidotas), antrą kartą kalvinistų rankomis, o paskui per Prancūzijos revoliuciją. Jo kaulai, išskyrus šlaunikaulį, buvo išmėtyti. Šiandien šio kaulo amžino poilsio vieta pažymėta akmens plokšte.
