Dar būtina visus apkalbėti. Nebūtume lietuviai (ir lenkai). Tad atslūgus įtampai ir emocijoms, įvertinkime, kas vis dėlto įvyko. Aš įžvelgiau daug teigiamų dalykų. Nuo jų ir pradėkime.

Visuomet sakiau, kad į „Euroviziją“ reikia siųsti Giedrių Masalskį. Buvau teisus. Esu teisus. Po daugybės metų paieškų, atrankos rengėjai pagaliau ne vien Giedrių surado, bet ir tinkamą partnerę bei formatą parinko. Po penktojo pasirodymo, Giedrių ir Gabrielę pradėjau vadinti antruoju „G&G Sindikatu“.

Kai „The Roop“ laimės „Euroviziją“ ir 2021-ųjų gegužę Kauno „Žalgirio“ areną okupuos daugiatūkstantinė minia laisvamanių iš visos Europos (bei Australijos), būtent Masalskis ir Martirosian turės vesti renginį. Jie nusipelnė. Jei Masalskio negalime išsiųsti į „Euroviziją“, tegul ji pati pas jį atvažiuoja. Aš vien dėl šito noriu, kad „The Roop“ laimėtų Roterdame. T.y. dėl Giedriaus, Gabrielės ir tolerancijos testo. Žinoma, nėra garantijos, jog LRT nepasiūlys kitų vedėjų. Mes juk garsėjame nestandartiniais sprendimais, nepagrįsta rizika ir nepagarba nusipelniusiems.

Šeštadienį, kaip visada, buvo galima aiškiai matyti skirtumą tarp atlikėjų, kurie atliko savo kūrybos dainas ir tų, kurie į atranką atėjo su kitų autorių kūriniais. Pirmoji grupė buvo įtaigesnė, įtikinamesnė, labiau atsipalaidavusi. Antroji skyrė dėmesį dramai, spektakliui ir daugiau vaidino negu dainavo. Tai liga, kuri mus kamuoja seniai ir šioje srityje, matyt, niekas nepasikeis.

Tomas Sinickis

Seniai žinoma, kad mes nemokame rašyti priedainių. Šis finalas dar kartą parodė, kad niekas šioje srityje nepasikeitė. Įsimintiniausias priedainis buvo Aistės (nes parašė kažkoks švedas) ir Monique (nes buvo paskutinis). „The Roop“, rodos, žinojo, kad priedainių rašymo genas mumyse neegzistuoja. Todėl vietoj priedainio tiesiog įrašė iki kaulo smegenų užknisančią, pėdą kutenančią, nervus gadinančią, kažkur lyg girdėtą ir todėl labai veiksmingą melodiją.

Žodžius žmonės supranta skirtingai. Kai kurie išvis nesupranta. Bet natas supranta visi. Ir supranta vienodai. Čia ir yra „The Roop“ stiprybė. Kad ir kaip būtų keista, jie pirmieji išgrynino lietuvišką eurovizinį receptą: kuo daugiau lietuviškos elektronikos ir kuo mažiau lietuviško priedainio. T.y. jie rodo tai, ką mes mokame daryti ir visiškai nerodo to, ko mes daryti nemokame. Paprasta. Genialu.
Gerai įsiklausius, daina, žinoma, yra apie nieką.

Tačiau padrikai sudėtos eilutės gali būti būtent tai, ką daugelis tradicinių „Eurovizijos“ gerbėjų galvoja kiekvieną savaitgalį: „still got fire in my soul“, „heat is getting higher“ (kad ir ką tai reikštų), „the world is my desire“ (pakeitus „the world“ į kažką sultingesnio – pvz. „a certain part of your juicy body“ – išvis būtų bomba), „I’m on fire“… nesunku įsivaizduoti, kaip visa tai šaukia gėjų minios klubuose nuo Tel Avivo iki Madrido, iki Stokholmo. Klausimas, ar sugebėsime pusmečiui pamiršti savo davatkiškumą, sutelkti dėmesį į pergalę ir išsukti šį gabalą tarpe žmonių, kurie ir lems laimėtoją.

Gal taip. Gal ne. Bet kokiu atveju, „The Roop“ turi daugiau šansų laimėti „Euroviziją“ negu „Žalgiris“ Eurolygą. Štai tiek intrigos mūsų krepšinyje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (216)