– Kaip kilo idėja dalyvauti šių metų nacionalinėje atrankoje į „Eurovizijos“ dainų konkursą?
– Dalyvauju jau ne pirmą kartą. Šiemet net neplanavau to daryti, jokių minčių nebuvo. Bet viskas pasikeitė, kai rudenį man atsiuntė jau net užmirštą dainą.
Kūrinį, kurį pristatau šiųmetėje atrankoje, „Last Two Weeks“, parašiau 2012-aisiais, kai buvau devintoje klasėje. Jį įrašiau, bet tuomet viskas tuo ir baigėsi, perėjau prie kitų darbų. Daina liko pamiršta.
Praėjusių metų rudenį prodiuseris, su kuriuo dirbame, netikėtai atsiuntė išbaigtą dainos versiją. Paklausiau ir pagalvojau: „Jėga!“ Ji truko būtent tris minutes, atitiko „Eurovizijos“ standartą. Kaip tokios dainos neišsiųsti? Išsiunčiau ir, pasirodo, neklydau – įveikiau pirmą atrankos etapą.
– Kaip sekėsi pirmasis pasirodymas?
– Tikrai gerai, buvau juo labai patenkinta. Viską padarėme taip, kaip norėjome ir tikėjomės, sau priekaištų neturiu. Su grupe pasirodyti visada yra geriau, drąsiai jautiesi scenoje. Buvo labai smagu. Nors laida įrašoma, man vis tiek yra tiesioginis eteris (juokiasi). Juk jei kas nors nepavyks, nebepakartosi.
Dainos aranžuotę gavau lapkričio mėnesį, o iki mėnesio pabaigos reikėjo pateikti paraišką „Eurovizijos“ atrankai. Norėjome parengti ir vaizdo klipą, todėl vertėmės per galvas. Dainoje dar skambėjo mano 2012 m. vokalas, todėl teko iš naujo viską įrašyti. Tariausi su vaikinais, kad dalyvautų su manimi, rengtųsi pasirodymui.
Tuo metu kaip tik vyko šventės, tad veiklos ir šurmulio netrūko. Man ir šiaip nepatinka sėdėti namie, nieko neveikti, noriu, kad gyvenimas tiesiog virtų, būtų veiksmo. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko – susikalbėjome, vieni kitus supratome.
Dalyvaujant ankstesnėse atrankose buvo daug jaudulio, visada jausdavausi, tarsi pakliuvusi į nežinomą vietą, lydėdavo nesaugumo jausmas, nežinodavau, kaip elgtis, ką daryti. Dabar jaudulio jau mažiau, viskas pažįstama.
Daugelis dalyvių laiką leidžia bendrame poilsio kambaryje, stebi kitų pasirodymus, bet jaučiu, kad man tai kelia nerimą, ypač jei pasirodau tarp paskutinių ir tenka laukti. Šį kartą laiką leidau atskirame kiekvienam atlikėjui skirtame kambaryje, kuriame, mano džiaugsmui, buvo pianinas.
– Kas įkvėpė jūsų šiųmetę dainą?
– Nelaiminga meilė. Mano dainos visada eina iš širdies, iš gyvenimo įvykių. Paradoksalu, tačiau dabar jau net negalėčiau pasakyti, kas konkrečiai anuomet nutiko. Bet iš daina pasakojamos istorijos galima suprasti, kad, kai žmogus santykiuose padaro klaidų, kartais pasitaisyti nebeišeina, nors abu nori viską suklijuoti.
Visą laiką buvau neatsiejama nuo muzikos, ja domėjausi nuo mažumės. Muzikuoti solo ir siekti karjeros pradėjau penktoje klasėje. Ilgą laiką lankiau šokius, visi manė, kad būsiu šokėja, kaip močiutė. Tačiau sugrioviau viltis ir pasakiau tapsianti dainininke.
Sprendimą labai palaikė tėtis. Pradėjau pati kurti dainas. Man itin patiko, kad gali dainuoti, kas tau yra artima, ką sukūrei pati, o ne kažkieno kito parašytą kūrinį. Juk tik pati sukūrusi dainą gali žinoti, kokią istoriją ir emocijas ji slepia.
– Ar atrankos renginiuose pavyksta pabendrauti su kitais dalyviais? Galbūt jaučiama konkurencija?
– Mano nuomone, konkurencijos atrankoje nėra. Mano pogrupyje visi buvo labai draugiški, šilti žmonės. Tarp dalyvių nesijaučia priešiškumo, visi vieni kitus sutinka besišypsodami. Visada pabendraujame, pasikalbame.
Aišku, visi nori laimėti, tačiau to neparodo agresyviai, elgiasi maloniai. Visada, net kai nedalyvauju, pasižiūriu kitų pogrupių pasirodymus ir, žinoma, didžiąją „Euroviziją“.
Man labai smagu dalytis scena su atlikėjais, kurių dalyvavimą atrankose stebiu nuo mažumės, pavyzdžiui, Aiste Pilvelyte. Tada atrodė, kad toks pasiekimas yra labai toli, o dabar šiais žmonėmis stoviu ant tos pačios scenos.
– Kaip jautėtės, kai sužinojote, kad patekote į kitą etapą?
Laidos susirinkome žiūrėti pas mane namuose. Prisidarėme cepelinų ir žiūrėjome atranką. Kai pagaliau pamatėme galutinius rezultatus, net pašokau ir pradėjau garsiai džiaugtis. Juk dalyvavo net dvylika dalyvių, iškrinta pusė – šeši. Man pogrupis atrodė stiprus, visi dainavo puikiai, pasirodymai buvo išbaigti, todėl labai džiaugiausi. Be galo norėjau patekti toliau, jausmai buvo patys geriausi.
Visada jaučiau stiprų šeimos, draugų palaikymą. Šeima yra didžiausi mano palaikytojai muzikoje. Draugai taip pat šeštadieniais sėdi prie televizijos ekranų, balsuoja. Po pasirodymų dažnai sulaukiu žinučių socialiniuose tinkluose, žmonės parašo, kad patiko daina, sužavėjo pasirodymas, pasidalija mintimis. Tai mane motyvuoja stengtis, toliau tobulėti.
– Kas yra tavo favoritas iš pagrindinio „Eurovizijos“ konkurso?
Vienareikšmiškai – „Lordi“. Kai jie laimėjo „Euroviziją“, buvau ketvirtoje klasėje, būtent tada pradėjau dar labiau domėtis roko muzika. Klasėje net buvau pasidariusi plakatą su užrašu „Lordi“ jėga“ ir laksčiau visur aplinkui (juokiasi). Jie man padarė tikrai didelį įspūdį. Lankiausi ir jų koncerte, irgi su plakatu.
Šiųmetė mano daina taip pat yra roko stiliaus. Manau, roko muzikos klauso mažiau žmonių, tačiau ji patraukia daugiau dėmesio. Juk popmuzika grojama ir per radiją, ir per televiziją, jos pilna visur.
Mada sukasi ratu ir po kiek laiko grįžta – tikiuosi, tas pats bus su roko muzika. Lietuvos „Eurovizijos“ atrankose roko dainos skamba retai, tačiau didžiojoje „Eurovizijoje“ jų būna bent kelios. Lietuva tokio kūrinio dar niekada nebuvo nusiuntusi. Manau, neprašautų.
– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo slapyvardis Otreya?
Ilgą laiką buvau žinoma kaip Ugnė Smile. Pernai įvyko daug pokyčių. Pamačiau, kad slapyvardį tiesiog išaugau, pradėjau nebetilpti jame. Nusprendžiau, kad reikia ko nors nauja, kas labiau atspindėtų dabartinę mane. Otreya skamba griežčiau, solidžiau. Bet apie dabartinį slapyvardį išgirstu įvairių nuomonių. Atrankos komisija sakė, kad jiems labiau patiko Ugnė Smile, bet aš labiau linkstu prie Otreyos.
– Visi nuolat diskutuoja, ko gi reikia tai „Eurovizijai“. Kokia jūsų nuomonė?
Kiekvienais metais reikia naujovių, o svarbiausia – išsiskirti. Todėl dažnai ir sakau, kad roko stiliaus pasirodymas išsiskirtų didžiojoje scenoje. Popmuzikos „Eurovizijoje“ bus daug, tam reikalinga atsvara. Juk 2010 m. laimėjusi Lena su daina „Satellite“ buvo visiškai kitokia – atėjo viena, atliko netikėtą dainą ir nugalėjo. Apie „Lordi“ pasirodymo išskirtinumą net neverta sakyti – visi juos atsimena iki šiol, antrų tokių nebuvo. Laimi tas, kas dar nematyta.
– Ar vėlesniam atrankos etapui keisite, tobulinsite pasirodymą? Ar atsižvelgiate į komisijos pastabas?
– Negaliu daug išduoti. Dabar repetuojame, tobuliname, galvojame, ką galime padaryti kitaip. Žmonės laukia naujovių, tuo pačiu pasirodymu nieko nenustebintume. Turime idėjų.
Man visada įdomu, ką sako komisija, kaip vertina mūsų pasirodymą, kaip atrodome iš šalies. Visą pasirodymą permąstome, atkreipiame dėmesį į tai, ką pabrėžė komisija. Tai padeda tobulėti ruošiantis tolimesnei atrankai.
– Ar jums lieka laiko televizoriui pažiūrėti? Ką mėgstate?
– Žiūriu „Simpsonus“ (juokiasi). Dar muzikinius projektus, bet retai. Dabar populiarūs įvairūs talentų šou, tačiau nežinau, ar norėčiau dalyvauti. Niekada į tą virtuvę nebuvau įlindusi, be to, pati kuriu dainas, todėl nežinau, kaip tokioje laidoje pasisektų. Norėčiau skleisti savo muziką, tam tinkamesnė „Eurovizijos“ scena.
Dabar ateities planus sieju su muzika. Kuriu, leidžiu dainas, tad televizoriui nelieka daug laiko. Ruošiamės „Eurovizijos“ atrankai. Dabar dar su grupe rengiame akustinę programą, nekantrauju ją pristatyti klausytojams. Greitai turėtų pasirodyti nauja mano daina su vaizdo klipu. Veiklos yra, tikiuosi, gyvenimą pavyks sieti su ja. Du dalykai, kurie man niekada neatsibosta, – muzika ir sportas.
Manęs vis paklausia, ar kitais metais vėl dalyvaučiau atrankose, jei šiemet nepasiseks. Sunku atsakyti. Pernai sakiau, kad tikrai ne. Tačiau atsiradus dainai planai pasikeitė, todėl dabar bijau sakyti „taip“ arba „ne“. Gyvenimas – nenuspėjamas.
