Dažnai girdžiu lietuvių nuogąstavimus, kad „apsijuoksime“ ar „liksime nesuprasti“ Europos. Galbūt todėl ir „Euroviziją“ dažniausiai stebime, širdyje lyg iš anksto užprogramuodami baimę ir tikėjimąsi kažko „gėdingo“. Renkame dainą pagal kriterijų „turi galimybių laimėti“ arba „apsijuoks“, rašome neigiamus komentarus, lyg iš anksto išsirašydami sau leidimą konkursui praėjus garsiai rėkti: „sakiau, kad nieko gero nebus“. Viso to fone du jauni žmonės ir jų komanda, nugalėjusi stereotipus ir iš aplinkos girdimą negatyvą, pakėlė Lietuvos pasirodymų „Eurovizijoje“ lygį į naujas aukštumas. Monikos ir Vaido vokalai buvo profesionalūs, išbaigti, įtaigūs, pritariančiųjų vokalistų darbas – nepriekaištingas, dainos autorius iš aranžuotės išspaudė viską, ką buvo įmanoma. Šįkart „Euroviziją“ didžioji dalis Lietuvos galėjo stebėti su ramiomis širdimis ir malonumu.

Kodėl mes nelaimėjome?

Tai, kad pasiruošimui konkursui sudedame savo paskutines jėgas ir daug talento dar nereiškia, kad kitos šalys nedarys to paties. Lietuvos pasirodymas šiame konkurse buvo itin aukšto lygio, bet tame pačiame lygyje sukosi daugiau nei pusė finalo dalyvių. Šalys turi teisę tik dešimčiai atlikėjų paskirti taškus. Juk tai reikštų, kad jei bemaž visose šalyse pagal balsus likai vienuoliktas, pabaigoje turėsi labai mažai taškų – tai, ką priskambino kaimynai, draugai ar tautiečiai svetur.

Tokiu atveju, kai visos šalys savo balsus skirsto panašiai, gali atsitikti taip, kaip šįmet įvyko Vokietijai ir Austrijai, kurios daugeliui mūsų tikrai neatrodė silpnai pasiruošusios, bet nė vienoje šalyje nepateko į Top 10 ir liko be taškų. Europa su nedidelėm išimtim balsavo labai vieningai ir pirmasis šešetukas (Švedija, Rusija, Italija, Belgija, Australija bei Latvija) buvo pelnytai atitrūkęs nuo likusių dalyvių. Švedai, rusai bei australai sužavėjo tobulomis hitais tapsiančiomis dainomis ir žaviais atlikėjais, tuo metu kai italai, belgai bei latviai pristatė unikalių balsų savininkus, prikausčiusius prie ekranų. Likusios keturios dešimtuko vietos atiteko dainoms, kurios buvo lygiavertės likusioms konkurentėms ir jų vietose galėjo atsidurti dauguma už jo ribų likusių dainų, taip pat ir lietuvių.

Tai provokuoja klausimą – kam apskritai reikalingi konkursai, kuriuose puikūs atlikėjai atsiduria „gėdingoje“ paskutinėje vietoje? Mano nuomone, „Eurovizijoje“ paskutinė vieta nėra gėdinga, tą gėdingą atspalvį jai priklijuojame patys, pernelyg sureikšmindami kovos aspektą. Atlikėjai viso konkurso metu yra stebimi agentų, kurie vertina ne pagal balus, o pagal atlikėjų potencialą. Tad tolimesnėje karjeroje tokius pat šansus turi tiek patekę į dešimtuką, tiek bet kurie talentingi atlikėjai ir prodiuseriai, atsidūrę už jo ribų. „Eurovizija“ yra didžiulė džiugi mugė, kurioje atlikėjai prisistato Europai, o valstybės stengiasi parodyti, koks muzikinis skonis ir idėjos labiausiai atstovauja joms tais metais. Laimi visi tie, kurie palieka gerą, malonų ir talentingą įspūdį.

Kam „Eurovizijoje“ ne vieta

Buvo nuomonių, kad bendras komandos bučinys dainos viduryje neturėtų atstovauti mūsų kultūrai. Bet juk tai toks pozityvus veiksmas, koks skirtumas, kokių lyčių žmonės bučiuojasi?! Baikime, kieme – jau 2015-ieji metai! Pats laikas pradėti domėtis pasaulio istorija, kultūra bei biologija. Egzistuoja skonis, egzistuoja nuomonės, bet egzistuoja ir faktai – patinka ar ne, gėjų buvo visais laikais ir laikyti tai anomalija ar iškrypimu, smerkti tai gali tik visiškai neišprusęs, neapsiskaitęs žmogus.

Pabaigai – Lietuvos balsavimas finale. Nesidomėjau užsienio spauda ir nežinau, ar kas nors garsiai reiškė nuomonę apie mūsų šalies komisijos veiksmus Rusijos atžvilgiu Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Italijoje, tačiau bet kokiu atveju, toks politikavimas muzikinės šventės metu Lietuvai garbės nedaro. Tik skoningai atlikti bei savalaikiai protestai turi galią skleisti žinią. Delegavome nacionalinę penkių asmenų komisiją vertinti muzikos kūrinius ir jos balsavimas parodė, kad net du jos nariai nesuprato savo darbo esmės, o gal neturėjo pakankamai erudicijos šioms pareigoms. Paskutine vieta įvertinti dainą, už kurią buvo daug akivaizdžiai silpnesnių pasirodymų bei kurios vieta galutinėje lentelėje buvo antra, gali tik muzikoje bei konkurso esmėje nesusipratęs žmogus. Toks balsavimas kompromituoja visą komisijos idėją bei balsavimo schemą bei sukelia precedentą korupcijai bei machinacijoms ateityje.

Kaip atlikėjas varžiausi bemaž dvejose dešimtyse konkursų, daugumoje pelniau prizines vietas, šiuo metu dviejų konkursų organizacijai vadovauju pats. Klasikinės muzikos konkursuose su nesąžiningu balsavimu grumiamasi, braukiant po vieną aukščiausią ir žemiausią atlikėjo gautą balą, o iš likusiųjų suskaičiuojant vidurkį – kitaip bet kuris žiuri nario vienetas dėl asmeninių ar politinių priežasčių dešimtbalėje sistemoje reikštų atlikėjo pralaimėjimą. Kas būtų, jei šįmet vykstančiuose pasaulinės reikšmės P. Čaikovskio muzikos konkurse Maskvoje ar F. Šopeno pianistų konkurse Varšuvoje žiuri balsuotų pagal savo politines pažiūras? Šansų toliau patekti netektų visa talentinga Rusijos menininkų karta, žiuri nariai prarastų pasitikėjimą bei ateities kvietimus teisėjauti, o konkurso vadovai pelnytai netektų darbo.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (615)