aA
Lietuva išsirinko – šįmet į didžiąją „Euroviziją“ siunčia Ievą Zasimauskaitę. Tačiau, kas ji tokia?
Ieva Zasimauskaitė-Kiltinavičienė su vyru Mariumi
© DELFI / Orestas Gurevičius

Dar prieš kelerius metus ją dažniausiai atpažindavo kaip „tą mergaitę su akinukais“ iš „Chorų karų“, tačiau šis epitetas išnyko. Dabar ji – dainininkė Ieva Zasimauskaitė, dažnai lepinama komplimentais dėl aksominio balso ir ypatingo gebėjimo klausytojams perteikti savo emocijas.

Būdama vos 16-os ji pateko į projektą „Chorų karai“. Tąkart sėkmė nusišypsojo ne tik netikėtai į televizijos projektą nusprendusiai pakliūti Ievai, bet ir visam chorui. Raigardo Tautkaus vadovaujamas „Šampaninis Kauno choras“ laimėjo projektą.

"Šampaninis" choras
"Šampaninis" choras
© DELFI / Audrius Solominas

Po sėkmingos pradžios televiziniame projekte Ieva išbandė laimę ir „Lietuvos Balse“, o vėliau ją ne vienerius metus matėme ir atrankų į „Euroviziją“ scenoje.

Tačiau visa tai tik muzika. Į pramogų pasaulį pasinėrusi Ieva netrukus suprato, kad ne taip viską įsivaizdavo, jog čia viskas netikra – it spektaklis. Prasidėjo depresija, o klausimų galvoje vis daugėjo.

Pasiklydusi tarp klausimų ir atsakymų I. Zasimauskaitė pasitraukė iš muzikos ir pradėjo ieškoti savęs. Tik vėliau, kai netikėtai gyvenimo kelyje atsiradusios vedos padėjo rasti atsakymus, muzika ją vėl susirado. Ir šį kartą, panašu, Ieva jau žino, kodėl yra scenoje ir ką nori pasakyti savo gerbėjams.

Jau netrukus, balandžio pabaigoje, Ieva krausis lagaminus ir sės į lėktuvą, skrendantį į Portugaliją. Lietuva ją delegavo kaip atstovę į didžiąją „Euroviziją“.

Tačiau net ir pačiame darbų įkarštyje Ieva rado laiko trumpam stabtelti ir pasikalbėti su DELFI apie nuopolius, atradimus, tikėjimą, maldas nuo pusės penkių ryto ir kitokį gyvenimo būdą.

– Ieva, kodėl būdama vos šešiolikos sugalvojai bandyti sėkmę atrankose į „Chorų karus“?

– Net nenorėjau ten eiti, bet kažkaip susipykau su vienu draugu, kuris nuolat kartodavo, kad esu bailė ir nuėjau. Vedama principų.

Pamenu, atrankose dalyvavo gal tūkstantis žmonių. Tai buvo pirmieji „Chorų karai“, todėl buvo visiška žmonių apgultis. Prasibroviau pro tą eilę, galvojau, kad aš čia labai greitai, gal net nedainuosiu, bet susikaupiau užlipti į sceną, padainuoti ir kažkaip pakliuvau (juokiasi).

Net nežinau, kaip ten mane paėmė, buvau nieko nepasiruošus, tik nuėjau, padainavau ir viskas. Pačiai buvo sunku tuo patikėti, viskas buvo taip greitai, kad pati nesuvokiau, kad jau esu televizijoje.

Ieva kartu su „Šampaniniu Kauno choru“:

– Kelintoje klasėje buvai?

– Dešimtoje. Tuo metu kaip tik buvo egzaminai, o aš praleisdavau daug pamokų. Mane mama žadindavo, o aš verkdavau, kad dar nežadintų.

Kai laimėjome „Chorų karus“, važinėjome po visą Lietuvą, koncertuodavome įvairiuose Kultūros namuose. Turėjome po 16 ar net 20 koncertų per mėnesį. Reiškia – kone kasdien.

Kauno šampaninis choras
Kauno šampaninis choras
© LRT

Grįždavome antrą nakties, keldavomės aštuntą ryto ir vėl važiuodavome, o juk kažkada į mokyklą reikdavo nueiti, paruošti namų darbus, kažką išmokti. Buvo labai sudėtinga.

Pamenu, nueidavau į mokyklą ir miegodavau ant suolo. Bet mokytojai buvo labai suprantingi (šypteli).

– Vieną dieną buvai paprasta mokinė, o kitą jau šypsojais iš televizoriaus ekrano. Kokį pasaulį pamatei? Kaip atrodo tie užkulisiai?

– Pamenu, dar prieš tai buvau labai didelė „Kelias į Žvaigždes“ gerbėja. Vilija Matačiūnaitė man buvo visiška diva, buvau įsimylėjusi Soliarį, žinoma, ir Vaidą Baumilą. Apskritai mano gyvenimo svajonė buvo sudainuoti kartu su Vaidu (juokiasi).

Jie man atrodė labai laimingi! Jie viską turi: šlovę, pinigus. Atrodė, ka šie žmonės neturi problemų: visada laimingi, besišypsantys, gražūs, pasitempę.

Man atrodė, kad ir aš tokia būsiu.

Ieva Zasimauskaitė
Ieva Zasimauskaitė
© LNK

Bet atėjusi į „Chorų karus“ pamačiau, kad viskas nėra taip gražu, kaip atrodo. Bemiegės naktys, vakarėliuose reikia bendrauti atsargiai, nes tie žmonės nėra tavo draugai. Jie gali tau šypsotis, bet apskritai tu jam net nepatinki. Tai buvo labai keista, buvo sunku suvokti, kad žmonės veidmainiauja. Juk jis ką tik sakė, kad mane myli, o išgirdau, kad net nemėgsta manęs. Tai buvo neįtikėtina, kad žmonės gali meluoti, man tai buvo visiška naujiena.

Taip, pradžioje buvo labai faina, bet vėliau pasidarė baisu.

Vėliau pradėjau jausti nuovargį. Buvo sunku, kartą net greitoji privažiavo prie pat scenos... Nebegalėjau užlipti į sceną, pradėjo beprotiškai skaudėti pilvą ir net nežinojau, ką daryti. Gavojau, kad mirsiu, o man buvo šešiolika ar septyniolika metų.

Pamenu, labai verkiau, nieko nesupratau, mamos šalia nėra. Tada suleido labai stiprių vaistų ir vis vien lipau į sceną.

Ieva kartu su „Šampaniniu Kauno choru“:

– Kaip atrodė tas gyvenimo tempas, kuriuo tada gyvenai?

– Sustodavome degalinėje, nusipirkdavome kolos, dešrainių ir viskas – taip visą mėnesį. Tai buvo visiškas burbulas.

Būdavo visokių ligų, dažnai sirgdavau angina, bet net su pakilusia temperatūra lipdavau į sceną. Tada suvokiau, kad visa tai, kas vyksta scenoje, yra tik spektaklis. Kitiems tu atrodai pats laimingiausias, o ten viduje viskas verda, tau bloga, atrodo, kad tuoj mirsi.

"Šampaninis" choras, Ieva Zasimauskaitė
"Šampaninis" choras, Ieva Zasimauskaitė
© DELFI / Audrius Solominas

Tada ir pradėjau savęs klausti, ar tikrai to noriu? Kur aš nueisiu taip gyvendama? Aš viską ne taip įsivaizdavau.

Grįžus namo viduje būdavo labai tuščia. Ką tik visi tau plojo, tave šlovino, o grįžus namo to nelikdavo. Iš to pasaulio neturėjau tikrų draugų. Tikrai. Tik iš „Chorų karų“ – Karoliną ir Gabrielę.

Visa tai buvo netikra.

– Kada įvyko tas lūžis, kai atsisakei viso šio pasaulio?

– Berods po „Lietuvos balso“. Buvo pusantrų metų pertrauka nuo visko, taip pat ir nuo muzikos.

Beje, net ir eidama į „Lietuvos balsą“ nieko nesitkėjau, nes niekas niekada nekalbėjo apie mano balsą, tik apie šypseną ir akinukus. Todėl savimi nepasitikėjau, tikrai negalvojau, kad galiu dainuoti. Juk dar vaikystėje ir į muzikos mokyklą manęs nenorėjo priimti.

Bet ir ten aš pajutau, kad noriu visai ne to. Norėjau tiesiog ramiai gyventi. Ir tai dar nebuvo tas etapas, kai aš mečiau vakarėlius, tada aš mečiau muziką.

"Lietuvos balsas"
"Lietuvos balsas"
© DELFI / Šarūnas Mažeika

– Mokyklą baigei jau pasitraukusi iš šio pasaulio?

– Tiksliai neatsimenu to lūžio taško, bet pirmame kurse dar dainavau privačiuose koncertuose su choru. Viskas, matyt, baigėsi antrame kurse.

Tada aš išvažiavau į Barseloną studijuoti pagal Erasmus programą. Išvažiavau su visa savo depresija, kad aš nieko nenoriu, nieko nedarysiu ir niekas man neįdomu.

Tuo metu Ispanija man atrodė labai nereali šalis, turėjau iliuziją, kad visi čia laimingi, neturi problemų, bet ir ta iliuzija subliuško.

Ieva „Lietuvos Balse“ kartu su Dima Bilanu:

– Kas įvyko?

– Turėjau kambariokę portugalę, kuri nuolat eidavo į vakarėlius, grįždavo naktimis. Bet kai ji pradėjo pasakoti savo istoriją, kad jau keturiolikos buvo priklausoma nuo narkotikų, gydėsi reabilitacijoje. Lietuvoje aš nebuvau girdėjusi tokių atvejų ir supratau, kad čia jie turi dar daugiau problemų. Kilo klausimas: iš kur visa tai kyla?

Ir tada aš likau visai viena. Vieną vakarą grįžau namo ir mane ištiko panikos priepolis. Galvojau, kad mirštu, pradėjau drebėti, skambinau mamai... Tada atsiguliau į lovą ir kreipiausi į Dievą, nors tuo metu to tikėjimo per daug neakcentuodavau savo gyvenime. Tada Dievui prisiekiau, kad jei išgynenu šį pragarą, metu rūkyti ir pradedu ieškoti savęs.

Atsikėliau ir prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Tai buvo prieš ketverius metus.

– Kaip prasidėjo naujas tavo gyvenimo etapas?

– Pradėjau savęs labai daug visko klausinėti, man buvo liūdna, tuščia, bet visi sakė, kad tas liūdesys praeis, o nepraėjo. Tuo metu vienintelis Marius mane suprato, išklausydavo. Jis man pradėjo daug pasakoti apie vegetarizmą ir panašiai, bet man tai tuo metu atrodė visiška nesąmonė. Ar vegetarizmas gali išgydyti tą viduje jaučiamą tuštumą? Bet pradėjau skaityti knygą apie ajurvedas, ten ir sužinojau, kad valgantys mėsą perima tą nerimą ir baimę, kurią jaučia žudomas gyvūnas.

Tie dalykai, kad kažkas kažką žudo, manęs visiškai nepaveikdavo. Buvau įpratusi valgyti mėsą nuo pat vaikystės, bet pagalvojau: jei tai man kenkia, tai galiu pabandyti.

Iki tol buvau ta, kuris tris kartus per dieną valgydavo mėsą ir man labai ilgai nesisekė jos atsisakyti. Vis bandydavau ir vis palūždavau.

Tuomet pradėjau vaikščioti pas Anantarą Das, Rytų psichologą. Papasakojau savo istoriją: nuopolius ir liūdesius dėl dainavimo, kad man dėl to, jog mečiau muziką, labai skauda. Aš visada norėjau dainuoti, tik nenorėjau tos aplinkos.

Ieva Zasimauskaitė
Ieva Zasimauskaitė
© DELFI / Kiril Čachovskij

Ir tada jis man davė tokius karoliukus meditacijai. Pajuokavo, kad čia toks „telefonas Dievui“. Vienas pirštas reikškė likimą, kitas – mane pačią. Ta mantra reiškė, kad su meile keičiu savo likimą.

Grįžau namo, pakartojau tą mantrą ir mane užplūdo toks gerumas. Gyveninme nebuvau jautusi tokio jausmo. Visiška pilnatvė, ramybė, džiaugsmas.

Ir viskas, kitą rytą nustojau valgyti mėsą. Tiesiog taip paprastai.

Tada po truputėlį atsisakiau alkoholio ir po truputį atsirado noras keistis pačiai. Tada supratau, kad ne aplinką reikia keisti, o save. Pradėjau medituoti, bet juk tai nereiškia, kad turiu užsidaryti į olą. Visas vedinis mokslas ir yra pagrįstas tuo, jog svarbiausia – santykiai. Ir pradėjau mokytis bendrauti.

Tada, kai prasidėjo meditacija, man pradėjo skambinti tai vestuvių planuotojos, tai renginių organizatoriai, mane pradėjo kviesti dainuoti privačiai. Tada susiradau pianistą Donatą, susidėliojome programą ir grįžau į muziką.

Suvokiau, kad mano esmė scenoje nėra gauti pinigų, tai mano gyvenimas, muzika man kaip kvėpavimas. Tada ir supratau, kad noriu dainuoti apie tikrus dalykus, apie tai, ką jaučiu. Mano buvimas scenoje yra santykis su žmonėmis.

– Nuėjusi į „Chorų karus“ radai ne tik pramogų pasaulį, bet ir būsimą vyrą Marių Kiltinavičių. Jis vegetaru tapo daug anksčiau nei tu. Kaip tai įvyko? Kaip tuo metu bendravote, kai jis pusryčiams virėsi košę, o tu tepeisi sumuštinį su dešra?

(Juokiasi) Būtent taip ir buvo. Tada jis buvo Rusijoje, Vladivostoke. Ten, Rusijoje, jis ir pradėjo visas meditacijas.

Kartą atvažiavau į Rusiją ir staiga pamačiau jį visai kitokį: nusiraminusį, net keistą. Nemokėjau su juo bendrauti. Net atrodė, kad jis nebe mano Marius. Pirma reakcija buvo atmetimo.

Jis pradėjo skaityti kažkokias knygas, pasakojo man kažkokias filosofijas, kurių visiškai nesupratau. Būtis, siela, vegetarizmas.... Nesupratau, ką jis kalba.

Tuo metu ir jam visa tai buvo labai nauja ir jis viską griebė labai fanatiškai. Atrodo, kad per akimirką jis ėmė ir tapo kitu žmogumi. Pasidarė rūpestingesnis ir ramesnis.

Viduje man tai patiko, bet išorėje buvau visiškai prieš.

Tačiau vėliau ir man visa tai pasidarė įdomu. Tai buvo natūralus domėjimasis, nes juk mano mylimas žmogus tuo domisi. Negalėjau pasakyti, kad tai nesąmonė, nes jis tuo domėjosi. Norėjau ir pati tai pabandyti.

– Beveik prieš trejus metus Jūs susituokėte. Vestuvės vyko bažnyčioje, nors abu jau kurį laiką domėjotės krišnaistų gyvensena, vedomis. Dar tada kalbėjote, kad bus ir antros vestuvės. Ar jos įvyko?

– Ne, bet labai norėčiau jas surengti. Tai tik tradicijų skirtumas, Dievas juk tas pats. O tradicija yra labai graži, nes susikviečia kuo daugiau žmonių: draugų, kaimynų, draugų draugų ir panašiai. O kuo daugiau kviečia dėl to, kad jaunieji eina prie visų svečių ir prašo palaiminimo. Sakoma, kad kuo daugiau žmonių būna, tuo santuoka būna tvirtesnė, nes kiekvienas svečias linki laimės ir kitų gražių dalykų.

I. Zasimauskaitės ir M. Kiltinavičiaus vestuvės
I. Zasimauskaitės ir M. Kiltinavičiaus vestuvės
© DELFI / Rafael Achmedov

Dar per vestuves į laužą meta ryžius. Tai reiškia, kad sudegini visą blogą savo karmą ir į naują gyvenimą su sutuoktiniu žengi švaria karma.

Daug gėlių girliandų... Labai gražu. Nors mūsų vestuvės bažnyčioje taip pat atrodė kaip iš kito pasaulio.

Pamenu, atsidarė bažnyčios durys, einu ir jaučiuosi kaip namuose.

Man tai buvo gražiausia diena gyvenime.

Mes iš tikrųjų prisiekėme Dievui, tai nebuvo tiesiog balta suknelė ir puokštė rankoje. Su šiuo žmogumi aš būsiu visą gyvenimą, puikiai prisimenu kiekvieną priesaikos žodį.

– Su Mariumi jau ne kartą keliavote į Indiją. Tai lyg kasmetinė Jūsų tradicija. Ką ten veikiate?

– Keliaujame į tokį miestelį, kur kiekvienais metais tą patį mėnesį suvažiuoja piligrimai iš viso pasaulio. Būna įvairiausios piligriminės kelionės po šventyklas, meditacijos, paskaitos.

Tai geriausios kelionės gyvenime (šypsosi). Tik nežinau, kaip bus šiemet, bet pabandysime bent trumpam nuvykti.

– Jūsų gyvenimo būdas paremtas vedomis, abu su vyru kas rytą einate ir į paskaitas. Kokios tai paskaitos?

– Jei vakare nebūna koncertų, keliuosi labai anksti – ketvirtą ryto. Jau pusę penkių šventykloje visi dainuoja mantras, kuriomis sveikina viešpatį. Po to dvi valandas vyksta meditacija su maldos karoliukais, vėliau paskaita ir labai skanūs pusryčiai (juokiasi).

Ieva Zasimauskaitė
Ieva Zasimauskaitė
© DELFI / Andrius Ufartas


Iš tiesų pradžioje, kai pradėjau ten lankytis, nieko nesuprasdavau. Viskas buvo kažkokie hieroglifai, kažkokia filosofija. Nieko nesupratau.

Bet juk kai atsikeliame ryte, išsivalome dantis ir nusiprausiame kūną. Lygiai taip pat reikia išsivalyti ir sielą. Mes tai pamirštame, nes tiesiog mūsų to niekas nemokė.

– Apie ką kalbama per tas paskaitas?

– Apie pačius mus. Po „Eurovizijos“ finalo važiavau į Daniją, į šventyklą. Labai džiaugiuosi, kad ten išvažiavau, nes tos atrankos buvo labai įtemptos, po to prasidėjo įvairūs komentarai. Man labai reikėjo įkvėpimo, kaip į visa tai reaguoti.

Ta filosofija taip ir sako: reikia mylėti kiekvieną, nesvarbu, ar gero, ar blogo linki.

Man patinka, kad visas šis mokslas, patinka visa filosofija. Aš visada šito ir ieškojau.

Tai mūsų tos paskaitos ir yra apie tai, kaip kuo šviesiau sutarti su visais žmonėmis.

Gal iš šono atrodo sudėtingai, kažkokios šventyklos, bet iš tiesų viskas yra labai paprasta. Susirenka draugų kompanija, kuri ne į kino teatrą nueina, o į paskaitą. Mes viską kartu veikiame: rengiame sušių vakarėlius, kino filmų peržiūras. Veikiame viską, tik tai, ką veikiame, pritaikome sielai.

– Pasakoji apie draugus, kurie taip pat vadovaujasi krišnaitų gyvensena. O ar vis dar gali nueiti į kavinę ir ramiai valgyti tai, ką užsisakei, kai tavo draugas, neatsisakęs mėsos, šalia valgys kažką mėsiško?

– Nėra taip, kad jei kažkas prie manęs valgo mėsą, pradedu sakyti, kad taip negalima. Tačiau mes valgome vegetariškuose restoranuose.

Bet štai jau dvejus metus rengiau vegetariškas Kūčias. Net be žuvies. Reikia rasti kompromisą.

Tikrai negalėčiau pasakyti tam, kuris valgo mėsą, kad jis daro nesąmonę, nors iš pradžių taip tikrai yra. Norisi visiems įrodyti, kad visi turi gyventi taip kaip tu. Bet vėliau supranti, kad tai nesąmonė.

Dažnai tie patys vegetarai ir veganai tarpusevyje riejasi. Dėl to yra ir toks posakis: nevalgai mėsos, bet valgai savo artimą.

Man atrodo, kad geriausias mokymas – pavyzdžio parodymas.

Ieva Zasimauskaitė
Ieva Zasimauskaitė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

– Ar dažnai dalijiesi savo patirtimi su kitais?

– Sulaukiu daugybės laiškų feisbuke. Man rašo žmonės, kurie patiria depresiją, kurie galvoja apie savižudybę. Jie klausia, kaip iš to išlipti ir tai yra nerealu. Taip, yra „Jaunimo linija“, bet ten trūksta žmonių.

O man yra labai smagu, kad vedų mokymas gali padėti ir šiems žmonėms. Tai yra mano pergalė - kad dar daugiau žmonių žino, jog gali man parašyti tokiais atvejais.

– Eini miegoti devintą vakaro keliesi ketvirtą, vėliau paskaitos, mantros, pietų gaminimas... Kaip randi laiko sau? Ar randi?

– Anksčiau to laiko turėdavau daug mažiau, nes eidavau miegoti antrą ar ketvirtą ryto, keldavausi antrą dienos. Visiškai neturėdavau nei dienos, nei laiko sau.

Dabar viskas atvirkščiai. Keliuosi anksti, mano diena yra ilga. Tas laikas, kai medituoju – yra tas tikrasis laikas sau. Tai mane „sustato į rėmus“. Ir labai skiriasi, kai medituoji ryte ir vakare. Jei ryte medituoji, protas nurimsta ir kažkokiose situacijose elgiesi daug adekvačiau.

Eurovizinė Ievos daina „When We're Old“:

– Ar tavo gyvenime dar yra žmonių ne vegetarų?

– Tie žmonės, kurie valgo mėsą, man netrukdo. Tai normalu, kiekvienas renkasi.

Bet mano geriausia draugė tapo vegetare, jos mama, mano brolis. Mano geriausia draugė neužsiiminėja kažkokiom praktikom, bet yra tas ryšys, kurio neišimsi.

Bet mano draugė mane matė nuo pat pradžių, žino visas mano depresijas ir kaip pasikeičiau. Nes juk save sunku pastebėti, atrodo, kad kokia buvau, tokia likau.

Nuo to žmonės nepasikeičia kardinaliai. Savybės lieka, tik gerosios išryškėja, o blogųjų mažėja. Daug kas galvoja: „Čia ji šventa dabar“. Ne, taip nėra. Ne taip greitai viskas.

Aš irgi turiu labai daug blogų savybių. Mes žmonės, bet mums nereikia būti tobulais, mums reikia mokėti susigyventi su tais netobulumais ir mokėti juos išspręsti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Eurovizijos” atrankų organizatoriai turi svarbią žinią norintiems dalyvauti konkurse (12)

Pretendentai atstovauti Lietuvai 2020-ųjų „Eurovizijoje“ turėtų per du mėnesius pateikti...

„Eurovizijos“ rengėjai nusprendė nubausti Islandijos atstovus (14)

Tarptautinio „Eurovizijos" dainų konkurso organizatoriai nubaudė Islandijos atstovus, kurie šių...

Netikėtai paskelbta, kuriame mieste vyks „Eurovizijos" dainų konkursas (1)

Oficialioje „Eurovizijos" dainų konkurso interneto svetainėje pasirodė informacija, kad 2020 m....

Skandalo dėl Italijos balsų tęsinys: „Eurovizijos“ rengėjai klaidos nepripažįsta (38)

Nors taip ilgai ir nekantriai laukta „Eurovizija“ baigėsi, kalbos apie Tel Avive vykusį dainų...

Po Italijos paviešintos „Eurovizijos“ balsų skaičiavimo klaidos Jurijui gali priklausyti nemenka finansinė kompensacija (122)

Prieš pusantros savaitės „Eurovizijos“ konkurso antrajame pusfinalyje buvo paskelbta, kad...

Top naujienos

Po įvykių Vokietijoje – nerimą keliančios užuominos: jau esama tokių, kurie rimtai svarsto palikti šalį (32)

Vokietijoje tebesitęsia po Halės išpuolio įsiplieskusios diskusijos apie šalyje stiprėjantį...

Jautri Lietuvos slaugytojų išpažintis: sveikatą alinantis darbas, fizinis bei psichologinis smurtas (4)

Kaip skelbia „Sodra“, Lietuvoje slaugytojais dirba 22,3 tūkst. žmonių. Tai – viena...

Orai: savaitę užbaigsime rekordine šiluma

Sekmadienį mūsų laukia dar viena labai šilta ir graži diena. Naktį vietomis tvyrojęs rūkas...

Naujų technologijų era: piršto atspaudu ar veidu atrakinami išmanieji telefonai – kiek tai saugu (62)

Šiandien jau nieko nestebina, kad pirštų atspaudu ar savo veidu galite atrakinti išmanųjį...

Sutampa net aplinkybės: Karbauskiui teko savo kailiu pabūti Pranckiečio vietoje (255)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis patekęs į...

Gaisras Alytuje: dūmai nusisuko nuo miesto Prognozuoja, kada gaisras bus užgesintas. Papildyta 21:03 (586)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Zelenskis negrąžins didžiausio šalies banko savininkui: gresia rimtas konfliktas su buvusiu partneriu (52)

Ukrainos prezidentas pareiškė, kad jo vyriausybė negrąžins didžiausio šalies banko...

Veryga kreipėsi į Alytaus gyventojus (133)

Alytuje jau ketvirtą parą nepavykstant užgesinti padangų perdirbimo gamykloje kilusio gaisro,...

Johnsonas įpareigotas atidėti „Brexit“: tikisi, kad ši idėja nesužavės ES (14)

Borisas Johnsonas teigė nesijaučiąs sužlugdytas, nors Jungtinės Karalystės (JK) parlamentas...

Prancūzijoje turėjo savo krautuvėlę, bet ramybės oazę atrado mažame Žemaitijos kaimelyje (26)

Trylika metų mažame miestelyje Prancūzijoje gyvenusi Lina Galminaitė Blanchot ten turėjo savo...