Ar iš vežiojamų į namus cepelinų išgyventumėte dar vieną karantino bangą? Nes žmonės ir toliau norės valgyti, nesvarbu, kiek būtų tų bangų.
Sudėtinga būtų išgyventi, bet mes daug dirbam patys – manau išgyventumėm. Esam išradingi, darbštūs, vis kažką naujo sugalvojame. Cepelinus vežiojam po visą Lietuvą, mano duonelę siunčiam ir per autobusų stotis. Kažką sugalvosim, bet kaip išgyvens mūsų darbutojai? Ir ar turėsim tų lankytojų vėliau, kaip viskas vyks toliau? Kyla daug abejonių ir nežinomybės, nes manau, kad viskas tikrai per ilgai tęsiasi.
Kaip jaučiatės, kai karantino laikotarpiu yra didelis socialinio gyvenimo stygius? Kai tenka ne į šventes keliauti, o prie cepelinų puodo stovėti?
Manau, kad jaučiuosi geriau. Visai fainai niekur neiti. Didžiulė atsakomybė kažkur eiti, gražiai atrodyti, pasipuošti, pasiruošti. O dabar nieko nereikia. Apsirengi megztinuką ir viskas, o iki treningų dar nepriaugau, nes niekada nenešiojau sportinių rūbų. Virtuvėje visada su žiurstuku, radau tokį gražų, tai dabar maivausi virtuvėje.
Traukiate senus megztukus iš spintos ar užsisakinėjate naujus iš įpročio?
Per tą laiką nieko nesu pirkusi, tai mano vyras labai džiaugiasi, kad mažai išleidžiu, o tik uždirbu. Šiuo metu labai pasitarnauja mano pavardė ir įdirbis, ką aš dariau daug metų. Mano pavardė yra gerai žinoma, todėl gal dabar ir perka tą mūsų duonelę, garsiuosius cepelinus.
Papasakokite, kokios buvo atostogos Žaliojo Kyšulio salose?
Ten pagrindinė frazė, kurią naudoja vietiniai – „no stress“. Tai ši frazė mums labai padėjo, prasitęsėm atostogas iki 15 dienų. Ir gyvenom vietinių „no stress“ režimu, maudėmės šiltame vandenyne, mėgavomės saulės spinduliais, gavome daug vitamino D. Gal todėl ir nesergam, tikiuosi ir nesusirgsim. Grįžom pasikrovę naujų idėjų, naujos energijos. Manau, kad patį sunkiausią laikotarpį jau išgyvenom, tai pragyvensim ir toliau.
Visą pokalbį su Inga Budriene galite pamatyti laidoje AŠ IKONA straipsnio viršuje.
