Režisierius prisipažįsta, kad, prasidėjus karui, iš Kijivo nenorėjo išvažiuoti iki pat paskutinės sekundės. Tačiau jį įtikino žmona Svetlana.

„Žmona pasakė – liaukis, mes negelbėjame savo vaikų. Tuomet puikiai supratau, apie ką ji kalba. Aš vis tiek maniau ir tebemanau, kad visada didžiulių karų metu saugiausia būti sostinėje, nes ji geriausiai iš visų teritorijų būna apsaugota. Todėl labai nenorėjau išvykti iš Kijevo – mums tai buvo labai sunkus momentas”, – atvirai pasakoja D.Goldmanas.

Nieko baisiau už karą neegzistuoja...

„Aš gimiau 1971m. Sovietų sąjungoje ir labai gerai prisimenu, kuomet 70-ųjų pabaigoje veteranai per šventes sakydavo, išgerkime už tai, kad nebūtų karo. Iš tų kalbų aš tuo būdamas vaiku tik kikendavau. Iki šių metų vasario 24-osios buvau įsitikinęs, kad esu patyręs žmogus, daug ką gyvenime matęs ir išgyvenęs. Tačiau dabar man aišku, kad nieko baisiau už karą neegzistuoja. Nėra nieko baisesnio, tai – tiesa. Tai yra tokia žeminanti baimė, kurios tu negali įveikti... Bus oro pavojus, tau reikės gelbėti vaikus ir nesuprasi, ką daryti (nutyla). Netoli tos vietos, kur mes gyvenome, vyko mūšiai ir susišaudymai. Mūsų šeimos namas yra netoli vieno karinio dalinio, esančio Kijeve. Į jį šaudė ir šaudė, o virš mūsų sprogdavo numuštos raketos. Buvo labai baisu.“ – apie pirmąsias Rusijos invazijos dienas ir patirtą siaubą pasakoja režisierius.

Pasaulio abejingumas 2014 m. dėl Krymo

„Tai, kad pasaulis 2014 m. dėl Krymo pratylėjo, aš laikau neįtikėtina kvailyste bei kiaulyste. Visas pasaulis tuomet praleido Krymą, bet apie tai, kas prasidėjo Donbase nebuvo galima tylėti. Tuomet reikėjo daryti tai, kas yra daroma dabar. Ir nebūtų Ukrainos tautos genocido, kuris vyksta šiuo metu. Kaip Holokausto metu žydus žudė tik už tai, kad jie buvo žydai, taip dabar Ukrainoje ukrainiečius žudo tik dėl to, kad jie yra ukrainiečiai. Tai – maksimaliai baisu.“ – savo įžvalgomis dalinasi vyras.

Apie karą kalbame maksimaliai sąžiningai

„Televizijos dramoje „Savo akimis“ apie karą kalbame maksimaliai sąžiningai. Absoliutus likimas, kad dirbti prie jo susirinko visi šie žmonės, tokia kompanija! Labai bijau, kad pasaulis ir Europa pripras prie to, kad Ukrainoje vyksta karas. Todėl mes pasiūlėme sukurti istoriją išskirtinai apie taikius žmones, kurie atsiranda šioje situacijoje. Tai – labai baisu, nes mes esame žmonės be ateities – mūsų šalį žlugdo. Manau, kad visa tai apskritai griauna pasaulio tvarką. Noriu apie tai pasakyti Europai – tai, kad mums reikalinga pagalba, kad mums reikia išgelbėti savo šalį“, – sako režisierius.

Kartu su vyru D.Goldmanu, aktorė Svetlana Zelbet turi dvi dukras - 18-metę Liną ir 11-metę Niką. Ji seriale „Savo akimis“ vaidina vyriausią dukrą Aną, kuri turi vyrą bei dukrą ir gyvena Mariupolyje. Aktorė neslepia, kad tarp jos pačios ir vaidmens seriale yra nemažai panašumų.

„Vienareikšmiškai. Tam, kad aktorius galėtų suvaidinti konkrečią rolę, net jei nelabai panaši į tave, bet kuriuo atveju, tau reikia prisijaukinti, pritaikyti kai ką pagal save, kad vaidmuo gautųsi tikroviškas, kad herojus būtų tikras. Todėl negaliu tiksliai pasakyti ką buvo sugalvojęs autorius, kaip jis įsivaizdavo mano personažą, bet natūralu, kad Anoje labai daug manęs, Svetlanos.

Pirmiausia, visa motinystės linija – nerimas dėl savo vaiko, kuomet esi žiauriose aplinkybėse ir supranti, kad iš principo esi bejėgė, negali apginti paties brangiausio ką turi. Moteris tam tikromis aplinkybėmis ir apimta afekto būsenos, gali padaryti tiesiog neįmanomus nei fiziniam, nei emociniam lygmenyje, veiksmus. Kai jautiesi bebaimis – yra tikslas, kurį turi pasiekti. Ir tau nesvarbu, kaip tai vyks, nes tau svarbiausias rezultatas – tau tiesiog reikia tai padaryti.” – apie bendrus taškus su serialo heroje aiškina aktorė S.Zelbet.

Kaip iš Kyjivo keliavo su vyru Dmitrijumi ir vaikais

„Buvo taip, kad su šeima išvažiavome evakuaciniais autobusais, o bičiuliai vyko paskui mus su mažyliu. Jie vyko savo automobiliu, bet automobilių kolonoje. Visų pirma, aišku, mes visą laiką sėdėjome vienoje vietoje, ir kai išvažiuodami iš Kijivo pamatėme mąstą viso to, kas vyksta, tokią slegiančią atmosferą, tai buvo neapsakomai siaubinga,“ – kaip vyko iš Kijivo pasakoja moteris.

„Pakeliui užsukdavome paimti dar žmonių – juos reikėjo įsodinti į autobusą ir išvežti į Vakarų Ukrainą. Pirmas mūsų punktas buvo Vasylkivas – ten, kur yra naftos bazė, kurią apšaudė. O ką pamatėme ten, buvo tiesiog košmaras. Nes Vasylkivas praktiškai buvo visas sugriautas. Mes paėmėme iš ten žmones ir nuvažiavome toliau.“

Kai buvome Vinicoje, mums kariai užtvėrė kelią, bei pasakė, kad gautas signalas apie tai, kad netrukus bus apšaudomas kelias, tad jie negali praleisti automobilių. O mūsų vairuotojas sako: „Viskas gerai, bičiuliai, aš čia vietinis, aš greitai pravažiuosiu“ ir išvažiuoja. O mes juk tai viską girdime... Dieve mano. Mes sėdėjome, tiesiog meldėmės visiems dievams, kas kuriai religijai priklauso, bet tą atkarpą pakankamai greitai, gal per 15 min. pravažiavome. Bet tos 15 minučių buvo vienos ilgiausių mūsų gyvenime, tiesiog pragariškos.“ – kaip rizikuodami gyvybėmis su šeima keliavo iš Kyjivo pasakoja dviejų dukterų mama.

„Po to viskas vyko labai greitai. Draugai vyko iš paskos, mes nuolatos palaikėme ryšį, bet jie užvažiavo užsipilti degalų ir atsiliko nuo mūsų autobuso. Mūsų buvo paprašyta išjungti visas geolokacijas, telefonus ir pan. kad netaptume taikiniais. Tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko mus surasti – bičiuliai su kūdikiu ant rankų tikrai buvo pasiklydę. O dar naktis, žodžiu, kažkoks košmaras. Bet mes sėkmingai pasiekėme tikslą.“- apie kelionėje tykojusius pavojus atviravo moteris.

Ukrainiečių ir lietuvių televizijos dramą „Savo akimis“ galima pamatyti per „Go3” televiziją.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją
Susiję straipsniai
Top naujienos
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės