Prakalbusios apie laimės paieškas ir Indrė, ir Rimantė sutiko, kad dažnai, įvairiuose kontekstuose tai skamba labai nuvalkiotai, rašoma pranešime spaudai.
„Kai sakau, pakalbėkim apie laimę, dažnas sako, negi neturi ką veikit, ką tu čia „išsikalinėji“, gal pilna „šikna“ visko? Mes juk ne kokie amerikiečiai, kad būtumėm visada išsišiepę. Manau, kad mes kaip tauta ilgą laiką buvom sudievinę kančią ir norėti būti laimingu buvo tikrai „išsikalinėjimas“. Juk gyveni žmogus ir tiek“, – mintis dalijosi R. Kulvinskytė.
Anot jos, prie to prisideda ir karantinas, ir mūsų istorija: „Karantinas emocijas paaštrino ir tiesiog verčia rinktis – juoda, balta, nekęsti arba palaikyti. Negana to, turbūt ir istoriškai taip susiklostę, kad mes negalime gyventi be priešų. Kai šimtus metų gyvenome priespaudoje, o įskundus kaimynui, galėjai būti ištremtas į Sibirą, negalėjai būti savimi, išsišokti, natūralu, kad šie jausmai – įtarumas, nepasitikėjimas kitu, mumyse vis dar egzistuoja. Mūsų tėvų karta tą patyrė, besąlygiškos meilės buvo labai mažai. Mus mylėjo, gyrė už gražius darbus, eilėraščio padeklamavimą, bet ne be priežasties. Gal todėl laimės paieškos mums toli gražu nėra natūrali būsena“.
Pasak Rimantės, karantinas suteikė progą atsigręžti į save, į savo jausmus. Tiesa, tai iš tiesų gąsdina. „Mes visi gavome laiko pabendrauti su žmogumi, su kuriuo dažniausiai bendrauti vengiame. Tai yra su savimi. Mes gavom laiko papykti, kad uždarytos visos pabėgimo vietos, restoranai, barai, laisvalaikis, ir atrasti savo tikruosius vidaus kirminus“.
Jai antrino ir I. Stonkuvienė: „Jau prieš kurį laiką, aš pradėjau kelionę į savęs pažinimą ir gilinimąsi. Turėjau peržengti labai daug pastatytų vidinių sienų, kad tą išdrįsčiau padaryti – būtent skirti laiko sau, bendravimui su savimi. Anksčiau tai daryti vengdavau ir rasdavau tam aibę priežasčių – buitis, nesibaigiantys darbai. Be to laikas su savimi nereiškia, kad skambini draugei ir pliurpi. Apima savotiška baimė – kaip būti vienai, kaip susidėlioti savo mintis, kaip pasilikti tik su savimi“.
Pasak Indrės, ji netruko atrasti ir kitos būsenos – nemokėjimo džiaugtis. „Dažnai net būdami laimingi mes nemokam tuo džiaugtis. Tarsi bijome, kad laimė greit prabėgs arba nutiks, kažkas labai blogo ir džiaugdamiesi užtrauksim dar didesnes negandas. Todėl nesustojam, vis planuojam į priekį ir nepajaučiam kaip greitai pralekia laimės akimirkos, jų paprasčiausiai net nepastebime“.
