Kalbėdama apie žemaitišką charakterį ir grubumą ji sakė, jog visuomenėje sklandę mitai buvo tiesa. Moteris prisiminė ir pirmą dieną mokykloje kai jai priskynus gėlių puokštę mama įdavė ir liepė eiti į mokyklą. Tačiau pirmokei niekas nepasakė, ką su puokšte daryti vėliau. Ji ne tik visą dieną mokykloje buvo su gėlėmis, tačiau nešina savo puokšte sugrįžo namo.
„Buvau tikrai verta to žodžio žioplė. Mokiausi aš taip, kad nei pirmūnė buvau, nei paskutinė. Labiausiai nesisekė aritmetika. Už kiekvieną trejetą gaudavau į kailį. Tada tėvai tarpusavyje susibardavo spręsdami mano aritmetikos uždavinius.
Nebuvau prie tų išskirtinių gražuolių. Buvau kaip visi. Nei stora, nei plona. Nei šleiva, nei kreiva. Kaip visos. Tačiau kai nueidavome į šokius, visos išsirikiuodavo, o aš ir likdavau prie sienos. Pagalvodavau, kad durnė, kiek namie būdavau numezgusi ir nustojau vaikščioti į šokius. Su kavalieriais taip pat buvo, kad mama visada stovėdavo už jazminų krūmo man grįžtant iš šokių ir žiūrėdavo, ar nieko blogo nedarysiu. Tai ar neapkabins, ar nepabučiuos, pavyzdžiui", - prisiminė laidoje herojė.
Vėliau, išvykusi studijuoti ji stojo į universitetą, ji įstojo į pedagoginį institutą, nors, kaip pati sako, talento mokytojavimui neturėjo niekada. Tik išvykusi į Betygalos miestelį atlikti praktikos vietinėje mokykloje ji pasitiko ir savo likimą.
Laikraščio „Kalba Vilnius“ skiautėje kita praktikantė rado skelbimą, kur buvo rašoma, kad skelbiamas radijo diktorių konkursas. Skelbime buvo pabrėžta, kad ieškoma žemo tembro ir suvalkietiškai kalbanti diktorė. Kaip juokauja pati laidų vedėja, nugalėjo jos žemas tembras.
Kiek vėliau į jos gyvenimą atėjo ir meilė. Tiesa, ir tai buvo netikėta. Penkiolika metų už ją vyresnis pionierių vadovas Algirdas Gintautas padėjo jai rasti gyvenamąją vietą išsikrausčius iš bendrabučio. „Vaikystėje man pats baisiausias vardas buvo Algis. Taip ir nutiko tokia šunybė, kad vyras Algirdas“, - juokėsi R. Jokubauskaitė.
Metų skirtumo ji sakosi niekada nejautusi ir šiandien jaučiasi labai dėkinga už dukrą, nors vyras, anot jos, visada svajojo apie sūnų. Ramiai gyvenusi radijo diktorės gyvenimą ji sako net nesidažiusi. To nenorėjo ir jos vyras.
Tik staiga kažkam prireikus skaityti žinias televizijoje ji sakė, kad atsitiktinumo dėka pateko į ir ekranus. Taip ji pastebėjo ir padidėjusi dėmesį, susidomėjimą bei pagarbą. Tačiau pirmoji jos pasikeitimus įvertino dukra Jurgita. Namuose matydama nepasidažiusią ir nevaldingą mamą ji susižavėjo jos įvaizdžiu televizijoje.
Tačiau gyvenimas ir po skaudžios vaikystės jai nepagailėjo sunkių išgyvenimų. 50 metų sulaukęs mirė jos vyras. Likusi viena su dukra ji stengėsi laikytis ir gyventi bei dirbti toliau, atrasti naujas gyvenimo spalvas ir naują meilę.
„Grubiai tariant, aš išardžiau turbūt normalią šeimą. Taip atsitiko, kad įsiveržiau į žmogaus, turinčio šeimą, gyvenimą. Visai tuo nesididžiuoju. Galbūt tik tokia paguoda, kad puikūs jo santykiai su vaikais. Tik su žmona išsiskyrė, bet vėl save guodžiu, kad žmona susirado geresnį gyvenimą. Mes pragyvenom trisdešimt metų ir nusprendėm, kad pavargom vienas nuo kito. Aš nusprendžiau, bet išlikom draugais“, – prisiminė ji.
Vėliau – dar vienas smūgis. Pasibaigusi diktorių era ją paliko be mylimo darbo. Kolega jai pasakė, kad ji – tik atlikėja ir nors pati su tuo sutinka, sako, kad tiesa visuomet buvo skaudi. Nuo tada jos balsą girdėdavo tik prekybos centro lankytojai.
Tuomet ir vėl į gyvenimą atėjo atsitiktinumas. Laidoje „Duokim garo“ kartu su savo kolektyvu dalyvavęs jos tėvas ją ir vėl atvedė į televiziją. Mat atėjusi pasveikinti mylimo tėčio ji buvo pastebėta ir buvusių kolegų, kurie ir pakvietė vėl dirbti ekrane.
Pati dar neseniai pajutusi, kas yra gniuždanti visuomenės pasipiktinimo jėga, šiandien TV legenda sako nurimusi: „Man žmonės yra labai atlaidūs. Gyvenime paslydus ne visi smarkiai nuteisia. Po to „nuotykio“ su vairavimu, mane labiausiai palaikė dukra: esu labai dėkinga už jos tvirtą pagalbos ranką.
Pati pirmoji paskambino Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė ir pasakė, kad mane palaiko visi žmonės su regėjimo negalia. Paskui paskambino iš televizijos ir patikino, kad darbą irgi turėsiu. O tarp to ir tarp to atsitiko taip, kad aš smarkiai susirgau: liga, kuria visi gąsdino nuo pirmų darbo dienų tvankioje, apšvietimo lempų nutviekstoje TV studijoje. Bet gydytojai pažadėjo, kad dar pagyvensiu. Dabar vėl grįžau į televiziją, o prie vairo daugiau niekada nesėsiu, persiorientavau į autobusus, vaikštau pėsčiomis – daugiau pamatau pasaulio. Viskas yra kitaip, aš jau kita...“
Prisimindama savo nueitą gyvenimo kelią, R. Jokubauskaitė neslepia – buvo ir sunkių, ir linksmų dalykų: „Tėvai auklėjo griežtai – dažnai būdavau išvadinama „žiople“ ir „baile“. Pradėjusi dirbti televizijoje iš aplinkinių irgi susilaukdavau „komplimentų“: tai plaukai blogai, tai suknelė, tai spalva ne ta, tai veidas per daug įkritęs – tai gal vatos prisikišk, paskui staiga išsipūtę skruostai – reikia sublogti. Daug smagiau yra būti už kadro, kai nevaržo įpareigojimas atrodyti gerai. Tačiau turiu pripažinti, kad gyvenimas persivertė sulig ta diena, kai pasirodžiau ekrane. Tik išeinu iš žinių studijos ir visi nusilenkia: „laba diena“. Vakar su siena susiliejau, niekas net nepastebėdavo, kad esu, o čia staiga „laba diena“, – kvatojasi ilgametė televizijos žvaigždė.
„Apie svajones negalima kalbėti – juk norai pildosi. Bijau netekčių, bijau skausmo, noriu dirbti, jei ne ekrane, tai už kadro, noriu toliau skaityti akliesiems. Mama paliko kryželiu siuvinėtus paveikslus, įskiepijo meilę žemei; po tėvo liks daugybė raštų, padėkų už jo įnašą į kultūrinį gyvenimą. O po manęs liks įgarsinti filmai, ir, svarbiausia, audioknygos žmonėms su regėjimo negalia“, – svarsto R. Jokubauskaitė.
