Ramūnas Rudokas pravėrė serialo „Gaujų karai. Princai“ užkulisius: apie cenzūrą ir ką daryti, kai aktoriui „palaidoti“ neužtenka betono

Antrajame sezone siužetas perkels į Šiaurės Lietuvos nusikalstamų gaujų pasaulį.

Naujajame serialo „Gaujų karai. Princai“ sezone pagrindinius vaidmenis atliko puikiai pažįstami kino bei teatro aktoriai: Tadas Gryn, Žilvinas Tratas, Ramūnas Rudokas, Sigitas Jokūbauskas, Jokūbas Bareikis, Ainis Storpirštis ir daugelis kitų. Žiūrovai pamatys ir daug įspūdingų veiksmo scenų, bei išskirtinių namų interjerų, kuriuose kadaise iš tiesų gyveno nusikaltėlių grupuočių atstovai.

Šiandien kalbamės su režisieriumi Ramūnu Rudoku, kuris „Gaujų karai. Princai“ atliko ir žudiko pravarde Latvis vaidmenį.

Kaip vyko aktorių atranka, ar ji buvo kažkuo išskirtinė?

Stengėmės kviesti tik pačius geriausius, kuriuos galime. Aktorių daug Lietuvoje ir dar daug yra neišnaudotų. Yra žmonių, kurie pas mus „eina“ per serialus, bet nemanau, kad tai yra blogai, ypač jeigu jie gali sukurti personažus, o ne tik save vaidinti. Pirmajam sezone buvo labai daug išžudyta ir iššaudyta gerų aktorių (juokiasi), tad tiesiog nebegalėjome jų prikelti.

Ko tikėtis pirmo sezono gerbėjai, ar kažkoks ryšys bus tarp sezonų?

Antrojo sezono siužetas skiriasi nuo pirmojo, nes pasakoja apie kitą Lietuvos regioną, kitą grupuotę bei gangsterių gyvenimą, tarpusavio santykius, kaip spręsdavo konfliktus. Nemažai ir „action“ nufilmavome, tai ir automobiliai virsta bei dūžta ir šūvių daug girdėti ir muštynių scenų bus. Viskas kaip tuometiniam 1997 metų gyvenime Lietuvos (šypsosi). Pirmą ir antrą sezonus riša tik vienas personažas. Jis atsiskleis sezonui įsibėgėjus ir bus ta tarpine grandimi.

Seriale gana gausiai vartojamas grubus žargonas. Ko siekėte tuo?

Norėjome perkelti žiūrovą į tuos niūrius laikus ir kad būtų kalba kuo autentiškesnė. Ir šiais laikais visi daug keikiasi, tik galbūt jaunimas daugiau angliškų išsireiškimų naudoja, o vyresni 40-50 m. žmonės prisimena ir rusiškus riebesnius žodelius. Jeigu rodysime gangsterius ir jie tarpusavy kalbėsis „sveikas, kaip tavo sveikatėlė ar pan.“ tai turėsime šaržą situacijos, istorijos. O jeigu naudojame „vyrišką“ kalbą – taip įtikinamiau. Kiek bus leista išgirsti žiūrovams tokios kalbos, tai priklausys nuo cenzūros.

Žiūrint serialą sunku nepastebėti, kad gausu ironijos vaizduojant personažus...

Nusikaltėlių yra ir buvo visokių. Čia yra duetas vienas parodomas, kuriame vienas gudresnis, o kitas kvailesnis, tad kai jie bendrauja galima įpinti ir humoro. Specialiai nedarėme komedijos, o laikėmės to, ką parašė scenaristai bei stengėmės atspindėti personažų svarbiausius bruožus.

Gal galite pasidalinti kokia nors linksma istorija iš filmavimo aikštelės?

Man linksmiausia, gal tiksliau keisčiausia istorija buvo, kai atvykome į betono mazgą ir turėjome užbetonuoti žmogų. Pagal siužetą gangsteriai atsiveža vilkiko vairuotoją ir turi palaidoti gyvą po betonu. Mes pasiruošėme, patalpinome žmogų į duobę ir tuomet atvažiavo didžiulė betonmaišė.

Dugne vos matomas žmogus, o vairuotojas sako, taip aš tris kubus užmaišiau. O tie trys kubai betono, tai tarsi blynelis mažas tekštelėjo į duobę. Plaukai man net pasišiaušė, kurių neturiu, bet išsprendėme šią situaciją kūrybiškai.

Pagal siužetą veiksmo išties daug, o ar buvo tikro kraujo?

Buvo. Štai kaskadininkai atvyksta pasiruošę vienam triukui, bet paaiškėja, kad reikia filmuoti dar tris ar keturis triukus. Jie vyrai šaunuoliai sukosi iš padėties, atsivežė įrangą, apsaugas ir improvizavo bei atliko sudėtingus triukus. Stengėsi tikrai iki paskutinio kraujo lašo, nes pvz. kaskadininkui Tomui Jereminui teko ir keletas siūlių.

Papasakokite apie paties suvaidintą personažą Latvį.

Tais laikais buvo toks nusikaltėlis panašia pravarde. Šaltas ir žiaurus pragmatikas. Žiūrovai susipažins su šiuo personažu. Aš mėgstu giliai pasikapstyti po savo personažų istorijas. Gerai atsimenu laikus, kai visa tai vyko. Žinau, kaip bendravo ta „chebra“ , žinau kuo gyveno, kaip kvėpavo. Gal to meto „bachūrai“, kurie dar yra gyvi, jie gal ir nepamatys to Latvio, bet aš įsivaizdavau jį taip.

Lietuvos kino rinkoje atsiranda vaizdo transliacijų platformos, kurios ir pačios imasi kurti turinį. Kaip vertinate šį procesą?

Mane ypatingai džiugina tai. Aš ploju abiem rankomis aukštai jas iškėlęs, kad tai vyksta . Ypač kai tokia situacija su teatrais, su kino teatrais, renginiais ir žmonėms yra palikta tik galimybė su šeimomis pasilikti namuose. Jaunimas, kas sakė, kad nežiūrės teliko niekada dabar patys pradėjo ieškoti legalaus turinio platformose, o žiūrint panaudoja ir televizorių ekranus. Gerai, kad yra ir televizija, ir platformos ir niekas nemirė (juokiasi).

Kokį vaizdo turinį ar filmus dažniausiai pats žiūrite?

Labai daug žiūriu įvairių filmų. Man patinka daug kas, aš mėgstu tą meditaciją prie teliko. Būna, kad ir užmiegu bežiūrėdamas, bet tai nereiškia, kad filmas blogas. Tiesiog pats pavargęs būnu po darbų. Aš renkuosi nuo dramų, melodramų iki veiksmo, fantastikos ir t.t.

Lietuviai mėgsta kritikuoti kitus lietuvių kūrėjus ar kūrinius, ką pasakytumėte kritiškai nusiteikusiems žmonėms, kodėl verta pamatyti „Gaujų karai. Princai“?

Norint kritikuoti, pirmiausia reikia pažiūrėti ir tada galima vertinti. Aš esu už kritiką. Tegul žmonės kritikuoja, tegul vyksta vertinimas, polemika. Vieni žiūri viena, o kiti kita. Ačiū dievui, kad turime gausią auditoriją, kuriai patinka tai, ką sukuriame. Tikiuosi, kad būsime įvertinti ir žiūrovai bus su mumis.