43-ejų D. Kubiliaus interviu gausu ne tik pauzių, bet ir keiksmų. Vyras sako tiesiai: tai, ką pamatė ir patyrė aštuonerius metus trunkančių kovų su rusų separatistais nualintoje Rytinėje Ukrainoje bei kelias paras trunkančios evakuacijos iš šalies metu, sunku nupasakoti, o pamatyti vaizdai, patirti jausmai įsirėžė visam likusiam gyvenimui.
Į Ukrainą su komanda Dominykas vyko norėdamas sukurti filmą apie Lietuvoje gyvenantį Švedijos lietuvį režisierių, menininką ir visuomenininką Joną Ohmaną, vadovaujantį organizacijai „Blue/Yellow“, padedančiai Ukrainos kariams, rašoma LNK pranešime spaudai.
„Nė vienas netikėjome, net neįsivaizdavome, kad kariuomenė prie Ukrainos sienų telkiama ne siekiant pagąsdinti, o realių karinių veiksmų prieš taikią šalį ir jos piliečius“, – sunkiai tvardydamas emocijas pasakoja Dominykas.
Vyras sako niekada nepamiršiąs apšaudymo, į kurį papuolė vos atvykęs filmuoti kario istorijos nedidelėje gyvenvietėje tarp Mariupolio ir Donecko, regione, kuriame ukrainiečiai su separatistais kovoja jau aštuonerius metus.
„Ką jie daro – jie paleidžia salvę sviedinių, čia ir yra baisiausia... Mes buvome gyvenvietėje, net ne kariniame dalinyje, ir po kokių dešimties minučių išgirdome sviedinio švilpesį“, – pasakoja D. Kubilius.
Dominykas dar kartą patvirtina įspėjimus, girdimus nuo karo Ukrainoje pradžios – jeigu kris Ukraina, kitos bus Baltijos šalys, o tarp jų ir Lietuva. Todėl sako, kad jau dabar turėtumėme būti pasiruošę: ir grynųjų pinigų, ir benzino – tai svarbiausios priemonės, kad išjudėtumėme.
„Daug kas sako, paimkite konservų, ryžių, kuopų, bet iš tikrųjų po... (nusikeikia) tos kruopos, ir ryžiai, svarbiausia turėti grynųjų, nes pinigai valdo pasaulį, turėsit jų, visko ko reikia – nusipirksite, o jei jų neturėsite, tada – šikna…”, – pasakoja D. Kubilius.
Vyras taip pat pataria pasinagrinėti Lietuvos žemėlapius ir gerai apgalvoti, kokiais keliais reiktų palikti namus, nusigauti iki numatytos vietos, jei tektų palikti miestą, kuriame gyvenate, o taip pat apsirūpinti kuru iš anksto, mat degalai tuomet, kai tūkstančiai žmonių bėga iš šalies, baigiasi labai greitai, štai tuomet prasideda kova už išlikimą.
„Kai vyksta karas ir žmonės bėga, tai jau ne laisvas gyvenimas, o kova už išgyvenimą, todėl kiekvienas už save. Svarbiausia susikrauti kiek įmanoma daugiau kanistrų su kuru, ir mauti savo kryptimi, kurią turi iš anksto susidėliojęs, tik, svarbiausia, ne pagrindiniais keliais, nes jie užsikemša patys pirmieji, o jei sėdi nežinioje ir užeina bombardavimas, tu sėdėdamas mašinoje, kamštyje esi lavonas“, – žodžių į vatą nevynioja D. Kubilius.
Vis dėlto visus jį matančius Dominykas prašo nepanikuoti, visais įmanomais būdais palaikyti Ukrainą, jos piliečius ir psichologiškai pasiruošti galimai kovai.
Visas D. Kubiliaus interviu - gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ jau šį pirmadienio vakarą, 20 val.,per LNK.
