– Kodėl toks ausį rėžiantis pavadinimas - „Juodos katės“? – paklausėme E. Kalėdos.
– Juodos katės man yra mistiški sutvėrimai. Jos asocijuojasi su paslaptimis, intrigomis bei pavojais. Kartą vienoje vietoje pamačiau tris juodas kates. Jos mano vaizduotėje staigiai virto trimis herojėmis. Ir tarsi savaime prieš akis stojosi visa serialo istorija. Nuožmios, plėšrios. Jaukios, švelnios. Tokios moterys – katės valdo vyrus. Tad apėmė noras parašyti serialą, kuris domintų žiūrovą, jį jaudintų ir gundytų žiūrėti kiekvieną seriją.
– Kuo ši istorija bus unikali?
– Galbūt savo nenuspėjamumu. Galbūt pačiu žanru. Tokio žanro serialo Lietuvoje dar nebuvo. Tai serialas – hibridas: melodrama persipins su trileriu, trileris su humoru, humoras – su skaudžiomis socialinėmis problemomis.
Įsiterps istorija apie labai vertingą šeimos relikviją, kuri bus serialo centriniu klausimu ir tęsis visą serialą. Policija, lavonai, karštos meilės scenos – tai irgi šios istorijos dalis.
– Jūsų serialo herojės paslaptingos kaip juodos katės?
– Jos nagus išleidžia tik tada, kai kovoja už savo interesus. Jos nieko nepamiršta, neatleidžia nuoskaudų ir keršija žiauriai. Bet tuo pat metu jos žemiškos moterys, kiekviena turinti savo tikslą bei motyvą. Juoda katė – tai toks padaras, kurį labai sunku rasti tamsiame kambaryje. Ir jeigu vyras praveria tokio kambario duris, jo laukia nuotykiai.
– Ar ilgai kūrėte LNK serialą „Juodos katės“? Iš kur sėmėtės naujų idėjų, minčių?
– Maždaug tris mėnesius. Iš kur įkvėpimas? Čia menka paslaptis. Atsikeli, sėdi prie kompiuterio, galva tuščia, tuščia, bet įjungi fantaziją bei intuiciją ir serialo rašymo procesas pajuda. Be fantazijos ir intuicijos galima greitai nusirašyti į pievas. Pats rašymo procesas yra įsipareigojimas trisdešimties žmonių kolektyvui. Tai mane ir slegia, bet tuo pat metu ir motyvuoja, nes žinai, kad be tavo scenarijų nepasileis gamybinis procesas. Žiūrovams tai neįdomu – sergi, negaluoji – duok produktą ir viskas.
Kartais pačiam norisi virsti juodu katinu, kurio niekas tamsiame kambaryje nerastų. Gal kada nors taip ir atsitiks.
– Iš kur tiek energijos, juk esate parašęs per tūkstantį serijų?
– Iš niekur arba, kaip populiaru sakyti, iš kosmoso. Bet iš tikro yra sistemos, kaip rašyti scenarijus. Sakykime, aš Lietuvoje dar nesutikau žmogaus, su kuriuo galėčiau padiskutuoti apie Sindney Feeldo paradigmą arba apie Neilo Landau sistemą 42 minučių serijai. Šiaip mes jas matome. Kasdien. Bet neįžvelgiame, kaip jos idealiai išpildytos. Laikas ir mums taip daryti, o ne rašyti pasakėčias iš lubų.
– Ar kurdamas herojų matote konkretų aktorių?
– Taip, matau, o kartais ir labai konkretų aktorių. Gerbiu prodiuserius, kuriems rūpi ir atsižvelgia į mano nuomonę, todėl manau, kad ir šįkart pavyko surinkti puikų aktorių kolektyvą.
– Ar pats žiūrite savo serialus?
– Taip, būtinai. Gaila, kad dėl didelio darbo krūvio negaliu būti filmavimo aikštelėje ir dar geriau įvaldyti šito amato. Taip, tai yra amatas, kurio mokaisi visą gyvenimą. Savų serialų žiūrėjimas – tai mokymasis iš klaidų.
– Kaip galėtumėte paaiškinti savo serialų populiarumą?
– Visų pirma – fantazija ir intuicija. Toliau – visos tos darbinės schemos, kurių išmokė ar pabandė įdiegti mokytojai iš Vakarų.
– Koks geros istorijos receptas?
– Pripažįstu tik amerikietišką scenarijaus mokyklą. Nuolat lankau seminarus, kuriuos veda Holivudo UCLA universiteto dėstytojai: Markas Travisas, Richardas Krevolinas, Robertas McKee. Štai scenaristas ir dėstytojas Neilas Landau gerai pasakė: scenaristai, visų pirma - emocijos, o emocijos – jūsų pinigai. „Make me care“ - „Padaryk, kad man rūpėtų“. Kitaip tariant – kurk serialą taip, kad aš norėčiau jį žiūrėti. O žiūrimam serialui reikia gero emocinio ir loginio „takelio“, netikėtų siužeto posūkių, naujų situacijų, finalinės įtampos, kulminacijos ir atomazgos. Visa tai, manau, pavyko sudėti į „Juodas kates“, kurių premjera – jau pavasarį.
