Nei trejų metų LTV neišdirbusi LTV laidos „Labas rytas“ vedėja Guoda Pečiulytė vedėja senų profesionalų televizijoje buvo nominuota geriausios televizijos žurnalistės titului. 26-erių merginai, žurnalistikos magistrei, tai tapo rimtu įsipareigojimu ir įspėjimu.
- Paprastai interviu su ankstyvo ryto laidų vedėjais prasideda nuo dejonių apie miego stygių. O kas, šeštą ryto žvaliai sveikindama Lietuvą, esate Jūs: vyturys ar pelėda?
- Gal, greičiau, vyturiukas. Atsimenu vaikystėje netrikdydama tėvų miego ankstyvą rytą įsijungdavau televizorių ir žiūrėdavau animacinius filmukus. Paruošdavau tėvams pusryčiams kavą. Nesu tekančios saulės ekstremalė, tačiau rytas man suteikia daug geros energijos. Tai joks žygdarbis - ankstyvą rytą tenka dirbti ne tik televizijos vedėjams, bet ir paštininkams, taksistams, greitosios pagalbos komandai.
- Jūsų tėvas – Lietuvos žurnalistikos instituto direktorius Žygintas Pečiulis yra prasitaręs, kad bandė dukrą apsaugoti nuo šios profesijos. Kodėl?
- Todėl, kad jis labai gerai žinojo, kokia iš tikrųjų sunki ši profesija. Mano mama irgi profesionali žurnalistė. Tai net ne profesija, o gyvenimo ir mąstymo būdas. O aš specialybę rinkausi pagal sugebėjimus. Nelipo matematika – dėmesį nukreipiau į humanitarinius ir socialinius mokslus. Jei rinkčiausi dabar – studijuočiau konkrečią sritį - istoriją, kalbas ar mediciną. Žodžiu – rinkčiausi bazinį išsilavinimą.
Kalbindama įvairių sričių profesionalus jaučiu žinių paviršutiniškumą. Bet tai mane verčia nuolat gilintis į įvairias sritis ir tobulėti.
- Baigusi žurnalistikos bakalauro studijas Lietuvoje, jas vėliau tęsėte Belgijoje.
- Pasinaudojau studijų mainų programa. Padirbėjau vietinėje regioninėje televizijoje, įgijau įdomios praktikos, patirties, bet... Grįžusi supratau, kad mano kurso ir darbo draugai neretai yra geresni profesionalai už belgus.
- Ar iš tikrųjų nepasigendate Lietuvos žurnalistų, kaip ir kitų sričių – muzikos, mados, sporto profesionalumo? Lietuvoje, kurioj liko tik trys milijonai, tiek daug žvaigždžių, guru, ekspertų?
- Gal kai kurie mano kolegos tingi ieškoti temų? Perėjai gatve, pakalbinai kelis praeivius ir – siužetas. Patys kuriame žvaigždes. Sukuriame ir po to su jomis kovojome. Šviesiaplaukės merginos dainuoja pagal fonogramą. Tai jų reikalas. Tegu dainuoja, o mes apie tai turime savo nuomonę. Net nebrukdami jos žiūrovams.Verdame savo sultyse ir jas siūlome žmonėms. Užburtas ratas.
- Tačiau net vokiečių aviganis komisaras Reksas tiek kartų rodomas per televiziją tapo žvaigžde. Kaip susitaikėte su atpažįstamumu?
- Nesiskundžiu, nes gatvėje mane retai kada atpažįsta. Esu žurnalistė. Tiesioginis ryto eteris man yra stimulas kuo geriau dirbti.
- Kaip apgintumėte vieną pavojingiausios pasaulio profesijos - žurnalistą nuo dabar labai dažnai metamos pravardės „žurnaliūga“?
- Ji atsirado dabar, kai Lietuvoje suklestėjo geltonoji spauda. Jos žurnalistai sunkiai dirba: kiek reikia turėti drąsos brautis ten, iš kur tave uja, keikia, veja. Tai kur kas sunkesnis darbas, nei gyventojų surašinėtojų. Bulvaras – vienas iš žurnalistikos žanrų. Tačiau aš visai nepripažįstu pramanų ir fantazijų. Tai tikrai neturi nieko bendra su žurnalistika.
- „Labas rytas“ – puiki profesionalumo mokykla ir tarpinė stotelė į...?
- Nežinau, bet tikriausiai nedirbsiu čia visą gyvenimą. Gal kada nors tapsiu prancūzų kalbos vertėja?
- Kuo skiriasi žurnalisto atsakomybė nuo paprasto žmogaus?
- Atsakomybe. Tai įrodo ir socialiniai tyrimai ir eilinių kiemo kaimynių šnekos. Reitingų lentelės kalba skaičiais, o realus gyvenimas – tikėjimu ir emocijomis. Paprasta frazė „Per televiziją rodė“ – didelė jėga ir argumentas bet kokiame ginče.
- Ką naujo apie gyvenimą sužinojote vesdama „Labą rytą“?
- Kiekvieną rytą begalę dalykų. Kalbinu įvairiausių sričių specialistus. Po penkis – šešis per savaitę. Visai neseniai nustebau iš onkologo sužinojusi, kad vėžiu sirgo net dinozaurai. Tai, pasirodo, labai sena liga.
- Jūsų svajonė maksimum?
- Darbas užsienyje, neišsižadant Lietuvos. Labai mėgstu keliones, naujas erdves, įspūdžius. Galbūt galėčiau būti ambasadore? Mane žavi, kai savo šalį svetur pristato moteris.
- Svajonė minimum?
- Dėl darbų teko atsisakyti projekto „Misija Sibiras“. Labai gaila. O kol kas aš norėčiau išsimiegoti. Tiesa, dabar miego stygių ištverti kur kas lengviau, kai vasarą ilgiau šviečia saulė.
- Ką pirmiausia padarytumėte tapusi šalies prezidente?
- Tai tokia pati utopija, kaip ir tvarka mūsų valstybėje.
- Kas Jus gyvenime „užknisa“?
- Žadintuvas. Kai jis suskamba – skaičiuoju rytus kiek dar reikės sunkiai keltis iš lovos iki laisvos savaitės. Dar mane erzina tingulys. Todėl gydausi darbu – jis socializuoja. Geras vaistas – dviratis ir kelionė į kažkur. Arba knyga, kurioje - kito žmogaus gyvenimas patirtis, istorija, fantazijos. Ir dar - plius tavo vaizduotė.
- Jūsų laida kas rytą žiūrovams kažko linki: geros nuotaikos, oro, skanios kavos ar arbatos. O ko dabar palinkėtumėte mums?
- Chm... Gerų tikslų ir svajonių. O jos iš tikrųjų pildosi.
