Kiekvienas žanras savaip žiba
Sopranistas, operai atstovaujantis projekto dalyvis Viktoras Gerasimovas, apie savo, o iš dalies ir apie viso operos meno siekius pasako: mano galvoje visada sukasi gražaus aukšto garso idėja, balsas man yra tobulo muzikos skambėjimo idealas, tai muzikos švara ir estetika, kurią įmanoma pasiekti vokalinėmis priemonėmis.
Puiku, tačiau ar vertėjo renginį pavadinti „Auksiniu balsu“ (sąsaja su buvusia „Triumfo arka“?), jeigu iš devynių projekto dalyvių tik du (iš pradžių Laura Zigmantaitė, o jai susirgus – Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė ir V. Gerasimovas) iš operos sferos, o visi kiti popmuzikos ir roko atlikėjai. Daugumoje projekto temų – disko, rokas, retro, miuziklas, rokenrolas, duetai – operų arijoms taip pat negalėjo atsirasti vietos.
Išeitų, kad projektas yra palankesnis popmuzikos atlikėjams, nes jie turi mažesnę tikimybę iškristi iš savojo vežimo ir patekti į keblią padėtį nei operos atstovai.
Antai V. Gerasimovas, visą save sutelkęs tik į švarų aukšto garso skambėjimą, šaltoką balso formavimą „po kupolu“, ne visada būna nuoširdus ir įtikinantis. Retro vakarą dainuodamas pasaulinę baladę iš Franko Sinatros repertuaro „My Way“, savo formalumu atrodė komiškai (šį įspūdį sustiprina ir nelabai vykęs dainos lietuviškas tekstas), o atlikdamas žaismingą bubblegum pop stiliaus rokenrolą „Stupid Cupid“ pasirodė, kad visiškai neturi jumoro jausmo.
I.Anankaitė-Kalašnikovienė rokenrolo koncertui pasirinko vieną pirmųjų Tinos Turner hitų „River Deep Mountain High“. Tačiau kūrinys nuskambėjo kaip fokstrotas. Dėl pernelyg saldžios rokenrolo interpretacijos ir išdailinto atlikėjos įvaizdžio žiuri ratelyje užvirė tokios aistros, kad Zita Kelmickaitė sušuko esanti vyrų apspista, todėl ir Indrę kaltino, kodėl ji marškinių nesusidraskė, gėlių nuo krūtinės nenusiplėše. Čia gi esąs rokenrolas!
Šie pavyzdžiai pasako, kad klasikinė opera ir rokas, kai kurie popmuzikos žanrai yra skirtingos mokyklos su skirtingu savo švytėjimu ir ne visiškai tolygia estetika. Ir jeigu taip norime pritraukti prie operinio auksinio balso roką, tai turėkime galvoje, kad čia tas auksas vis dėlto savaip žiba.
Štai ėmė juodaodžiai dainininkai ir nučiuožė nuo europinės tercijos ir septimos jas pažemindami. Ir atsirado bliuzo muzika, tapusi džiazo ir roko pagrindu. O prodiuseris ir kompozitorius Giorgio Moroderis, kurdamas disco muzikos stilių, 4/4 metro schemoje įprastą tolygų stipriųjų ir silpnųjų takto dalių kaitaliojimą pakeitė į vienodai stiprius keturis elektroninius smūgius – atsirado disko muzikai būdingas ritmas (Giorgio Moroderis, Donna Summer „I Fel Love“).
Nuolaidos: vardan ko ir kam?
Tad ir popmuzikoje, kaip ir klasikinėje muzikoje, jeigu turime reikalą su profesionalais, būtina laikytis atitinkamų kanonų. Gal dėl laiko stokos, didelio darbo krūvio (koncertas po koncerto!) ar dėl kitų priežasčių kai kurios viešai deklaruotos projekto užduotys lieka neįgyvendintos. Pavyzdžiui, vietoj disko pasirenkami funky stiliaus kūriniai (tai toli gražu ne tas pats).
O gal orkestras sykiais prisitaiko prie dainininkų išraiškos galimybių ir charakterio – todėl atitolsta nuo geresnės dainos skambėjimo versijos.
Anglų alternatyviojo roko grupės „Muse“ daina „Neutron Star Collision (Love is Forever)“, „Neutroninių žvaigždžių susidūrimas (Meilė amžiams)“ buvo vienas stipriausių ir gražiausių roko muzikos vakaro kūrinių, kurį atliko į miuziklo žanrą besigilinantis Vaidas Baumila.
„Auksinio balso“ orkestro skambėjime (palyginu su „Muse“) sušvelnintos gitarų ir sintezatorių kulminacijos bei skambėjimo įtampa, į pirmą planą iškeliamas elektrinis pianinas, rezultatas: mažesnė roko ekspresija. Kad neužgožtų lengvą, lyrišką atlikėjo balsą? Apskritai V. Baumila su savo vokaline partija susitvarkė neblogai, tačiau juokingai atrodė aplink jį strakaliojantys šokėjai. Matyti, kad choreografas, šokėjams pasiūlęs visiškai kitokio banalaus konteksto judesius, nesuvokia dainos turinio.
Buvo atvejų, kai griežtai jokios nuolaidos netaikytos. Aistė Pilvelytė, po roko koncerto žiuri paskelbta viena geriausių šio žanro atlikėjų Lietuvoje ir sulaukusi labai gero įvertinimo, retro koncerte užsitraukia nemalonių, dėl to, kad esą pasirinko labai nerūpestingą dainelę. O buvo čarlstonas, retro kaip retro. Nesulaukusi projekto vidurio ji vienintelė ir iš tiesų ne prasčiausia atlikėja netikėtai iš žaidimo turėjo pasitraukti.
Tuo metu kitas dalyvis, Ruslanas Kirilkinas, sau leido išvis neatvykti į retro koncerto įrašą, nes koncertavo, kaip jis pats sakė, savo gerbėjams Kazlų Rūdoje. Ir jam nieko.
Euforija arba gerovės pojūtis
Pakaks atskirų epizodų nagrinėjimo. Žvelkime, kur yra „Auksinio balso“ projekto išskirtinė meninė vertė, kurią jis iš tikrųjų turi, ir kas labiausiai audrina jausmus, verčia patirti neeilinių įspūdžių. Atsakysiu iškart – simfoninės, popmuzikos ir roko sintezė, dirigento ir projekto muzikinio vadovo Vytauto Lukočiaus vadovaujamas simfoninio roko orkestras, sudarytas iš orkestro „Vilniaus simfonietta“ ir LRT ritmo grupės.
Kas dar nespėjo susipažinti su šio orkestro grojimu, siūlyčiau pasiklausyti Česlovo Gabalio atliekamos amerikiečių roko grupės „Alter Bridge“ dainos „Before Tomorow Comes“. Sužavėtas muzikos garsų ir Česlovo dainavimo iš vietos pašoko netgi Valstybinio simfoninio orkestro pirmasis smuikas, žiuri narys Zbignevas Levickis.
Visi dainininkai įvairiomis meninėmis priemonėmis stengiasi pasižymėti, nustebinti ir užkopti ant aukštesnio savo muzikinės veiklos laiptelio. Ir daugumai iš jų tai pavyksta padaryti. Projektas – pusiaukelėje, tačiau jau dabar labiausiai savo žavingumu, įdomiais balsais ir sceninės bei vokalinės išraiškos įvairove išsiskiria Vilija Matačiūnaitė ir Karina Krysko-Skambinė.
Dainininkams padeda stilistai, gausiomis šviesų projekcijomis dekoruota „Auksinio balso“ vyksmo erdvė, o labiausiai – konferansjė Andrius Rožickas, palyginti gero meninio skonio komikas, vienas iš šio projekto atradimų.
