Aurelija, ar abejojai, prieš emigruodama į Didžiąją Britaniją?
Nelabai turėjau pasirinkimo: likti Lietuvoje, ar palikti ją ir keliauti į svetimą šalį. Niekada nedegiau noru bėgti iš Lietuvos. Būdama dar nepilnametė, netekau mamos, mane augino vyresnės seserys ir broliai. Jiems išvykus į Angliją, teko keliauti ir man.
Ar svetimoje šalyje teko greitai ieškotis darbo?
Kai atvykau, man buvo 15 metų. Apie darbą negalvojau, todėl mokiausi vidurinėje mokykloje. Pirmus pinigėlius čia uždirbau išauklės darbo. Kai baigiau mokyklą, pradėjau dirbti Jamie Oliverio restoranėlyje. Ten dirbau apie pusantrų metų, kol studijavau. Baigusi studijas, pradėjau ieškoti darbo pagal profesiją.
Kaip sekėsi pradėti mokytis mokykloje, kurioje mokytojai mokė svetima kalba?
Tuo metu mano anglų kalbos žinios buvo menkos... Nesuprasdavau, ką dėsto mokytojai, buvo labai sunku persilaužti, tačiau nebuvau vienintelė lietuvė klasėje. Kiti lietuviai labai padėjo. Būdavo, kad būtent dėl to, kad žinodavau, jog jie man padės, pasakys už mane, ką reikės, net nenorėdavau mokytis. Vis tik po kelių mėnesių įvyko lūžis ir užsispyriau išmokti angliškai.
O kaip sekėsi bendrauti su bendraamžiais?
Pirmi mėnesiai buvo kažkas baisaus. Jaučiausi svetima ir nelabai suprasdavau, kas vyksta aplink, tačiau ilgai nedvejojusi pasakiau sau, kad aš čia gyvenu ir privalau išmokti kalbą. Palengva pradėjau bendrauti su klasiokais, ir nors bendraudama su jais padarydavau be proto daug klaidų, tačiau jie mane suprasdavo ir pataisydavo. Būtent dėl jų ir pripratau nebijoti suklysti, nors netrukus viskas tapo sava.
Minėjai, kad teko dirbti J. Oliverio restoranėlyje. Kaip pavyko ten patekti?
Nunešusi CV, nelabai tikėjausi skambučio ir pakvietimo, tačiau viskas įvyko labai greitai. Jau kitą dieną dalyvavau darbo pokalbyje. Nemeluosiu, labai bijojau ir jaudinausi, tačiau viskas baigėsi gerai - darbą gavau.
Kokios buvo tavo pareigos?
Iš pradžių buvau padavėja, tačiau po kelių savaičių supratau, kad tai ne man. Tuomet pakeičiau pareigas ir buvau padėjėja: padėdavau nešioti maistą, gėrimus, taip pat stovėdavau prie restorano durų ir besišypsodama lydėdavau žmones prie staliukų. Restoranas visuomet būdavo pilnas, savaitgaliais net stovėdavo eilės.
Ar dirbti tokį darbą buvo lengva?
Ne, tačiau dar po kelių mėnesių vadybininkas pasiūlė išbandyti save už baro. Ten aš atsiskleidžiau (šypsosi). Man labai patiko bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio. Bare man reikdavo maišyti kokteilius, ruošti kavą bei arbatą.
Koks Tau pasirodė pats J. Oliveris?
Neteko su juo asmeniškai pabendrauti. Žinau, kad prieš kelerius metus jis buvo aplankęs resoraną, tačiau jų yra ne vienas, tad jis nespėja su visais pabendrauti (juokiasi). Kiek teko girdėti iš kolegų - jis labai paprastas ir nuoširdus žmogus.
Kuo dabar užsiimi?
Baigiau mokslus, tačiau šuo metu nedirbu. Ieškau darbo, bet neleidžiu sau nuobodžiauti namie, daug laiko praleidžiu su šeima. Dar nesu tvirtai apsisprendusi, ką veiksiu gyvenime vėliau, baigusi turizmo studijas. Tikiuosi, išnaudosiu savo žinias turizmo industrijoje.
Panašu, kad Anglijoje tau netrūksta laiko ir galimybių saviraiškai: koncertuoji, dalyvauji fotosesijose... Kaip pavyko prasibrauti į tokį pasaulį ten, Anglijoje?
Būdama mokykloje, mielai koncertuodavau renginiuose bei savanoriškai dalyvaudavau įvairiose veiklose. O dėl fotosesijų, manau, atsidurdavau tinkamu laiku, tinkamose vietose (šypsosi). Pirmoji fotosesija buvo su fotografu Sigitu Matuliu. Taip, žinau, Londonas vadinamas galimybių miestu, tad tikiuosi išnaudoti tas galimybes ateityje. Neuždarau durų naujiems išsūkiams bei naujovėms.
Grįžusi paatostogauti į Lietuvą, koncertuoji ir čia. Kur dažniausiai?
Šiemet, grįžusi atostogų į Lietuvą, nepraleidau progos sudalyvauti renginiuose, gaunu pakvietimų padainuoti. Nepasakyčiau, kad koncertuoju labai dažnai, nes negrįžtu į Lietuva kiekvienais metais, tačiau grįžusi su malonumu dainuoju, kur tik kviečia: mokyklos šventėse, miesto koncertuose ar savo miestelio bažnyčioje.
Per šias atostogas spėjau sudalyvauti ir TV3 projekto „X Faktorius“ atrankoje.
Anglijoje gyveni jau ne vienerius metus. Kaip manai, ko dažniausiai šioje šalyje ieško lietuvaičiai?
Labai plati tema... Vieni čia atvažiuoja trumpam, užsidirbti pinigų ir grįžti į tėvynę, o kiti čia atvažiuoja kurtis gyvenią: dirba, gyvena, ima paskolas, perkasi būstus. Manau, bet kurioje šalyje, jei tik labai nori, viskas įmanoma.
Kokius stereotipus apie emigrantus galėtum paneigti?
Galiu paneigti emigrantų kalbas apie diskriminaciją. Gyvenu čia daugiau nei 4 metus. Mokiaus mokykloje, studijas baigiau koledže. Nei moksluose, nei darbe nepajutau kažkokio diskomforto, kad esu atvykėlė iš svetimos šalies.
Ar lengva ten įsitvirtinti?
Nemanau, bet mano situacija buvo kitokia, atvykusi turėjau, kur gyventi, nes mano šeima jau buvo čia. Nepajaučiau kažkokių sunkumų, juk nebuvau viena.
Kur planuoji savo ateitį: čia, Lietuvoje, ar Anglijoje?
Šiam klausimui dar neturiu atsakymo. Norėčiau sugrįžti į Lietuva, gal ir grįšiu... Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, pripratau ir nesiskundžiu gyvenimu čia, Londone.
Jei laiką atsuktum atgal, ar ryžtumeis važiuoti ten dar kartą?
Drąsiai sakau ir sakysiu: ryžčiausi išvykti į kitą šalį. Ir nebūtinai į Angliją, apskritai, į bet kokią šalį. Jei yra galimybė, reikia viską išbandyti. Nesigailiu, kad atvykau į Londoną, esu laiminga čia.
