Šį ketvirtadienį, „Lietuvos rytas“ televizijos laidoje „Skyrybos“ susirinkę laidos herojai ryšis atvirai diskusijai apie žmogaus laisves, homoseksualumą, homofobiją ir už jos besislepiančias kasdienes ir kartais net itin skaudžias gyvas istorijas. Laidoje filmavosi Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonko, dainininkas Ruslanas Kirilkinas, aktoriaus Dominyko Vaitiekūno mama Jolanta Vaitiekūnienė ir LGBT bendruomenės narė bei Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė.
Gerai žinomas aktorius, renginių ir laidų vedėjas, muzikinių projektų dalyvis Dominykas Vaitiekūnas dar 2016 metais viešai prisipažino, kad yra homoseksualus, rašoma laidos kūrėjų pranešime spaudai. Jo mama, panevėžietė Jolanta pasakoja, jog labiausiai gailisi, kad sūnus apie tai jai drįso pranešti jau būdamas suaugęs, o aplankantys įtarimai apie netradicinę sūnaus orientaciją ilgą laiką buvo vejami šalin.
„Man iki šiol yra nemalonu, kad man, mano sūnus, prisipažino tik jau būdamas suaugęs. Man labai gaila, kad aš pražiopsojau, kad jam visą tai reikėjo išgyventi vienam. Aš žinau, kodėl jis man to nepasakė anksčiau - jis bijojo savo paties reakcijos į mano reakciją. Aš gal ir turėjau įtarimų, bet mano aplinkoje, žodis „gėjus“ tarsi net neegzistavo. Manęs dažnai dabar klausia, kaip galėjau nepastebėti, tačiau aš net nežinojau į ką žiūrėti, aš auginau žmogų“, - atviravo moteris.
Jolanta - viena iš nedaugelio Lietuvoje viešai kalbančių homoseksualaus žmogaus mamų, drąsiai stojančių už savo vaiko laisvę. Moteris pripažįsta, drąsos viešai prabilti reikėjo ne tik Dominykui, bet ir jai pačiai, mat netruko neigiamų komentarų sulaukti ne tik iš nepažįstamų, bet ir iš artimųjų.
„Kuomet pradėjau viešai apie tai kalbėti, sulaukiau nustebimų ir nepasitenkinimų net iš artimų giminaičių. Jiems tai labai nepatiko, sakė, kokią gėdą darom giminei ir kodėl apie tai išvis šnekam. Tik kuomet mano sūnus prisipažino, tuomet aš pamačiau, kokia aplinkui yra homofobija. Verkiau ne todėl, kad jis kitokios orientacijos, bet dėl to, kaip jam reikės toliau gyventi Lietuvoje. Aš esu atviras žmogus ir nenorėjau visą gyvenimą meluot, išsisukinėti, kurti istorijas. Aš jį pati skatinau ir skatinsiu kalbėti ir reikštis, neslėpti to, koks jis yra“, - laidoje pasakojo D. Vaitiekūno mama Jolanta.
Apie artimųjų žmonių palaikymo svarbą laidoje prabils ir dainininkas Ruslanas Kirilkinas. Vyras drąsiai teigia, kad meilė neturi lyties, o viešai prabilęs apie homoseksualius santykius dainininkas siekė parodyti pavyzdį ir įkvėpti kitus drąsos.
„Laimingi tie, kurie sulaukia palaikymo ir supratimo savo aplinkoje, nes labai dažnai homoseksualūs žmonės serga depresija, atiminėja sau gyvybę, kartas dėl to išyra net santuokos, vaikai emigruoja į kitas šalis, nes tėvai jų atsisako. Mano šeimoje ši žinia nebuvo siurprizas. Man galbūt buvo paprasčiau, nes buvau neseniai grįžęs iš Suomijos, papuoliau į televiziją. Norėjau išsilukštenti iš to kevalo ir būti savimi, aš pasirinkau savo laisvę ir savo pavyzdžiu norėjau paraginti kitus. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad esu užsiauginęs storą dramblio odą ir niekas nežeidžia. Komentarų esu girdėjęs įvairiausių, tačiau mes irgi žmonės ir į juos reaguojame“, - savo patirtimi dalinasi Ruslanas.
Lietuvoje dar ne taip seniai buvo laikai, kuomet homoseksualumas buvo laikomas nusikalstama veikla. Sovietmetyje už savanoriškus vyrų lytinius santykius su vyrais grėsė net kalėjimas iki trijų metų. Tai pamenantis Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonko pasakoja, kad išdrįsti viešai prabilti apie netradicinę orientaciją buvo be galo sunkus, drąsus ir reikšmingas žingsnis jo gyvenime.
„Tuos laikus labai gerai prisimenu, kuomet dar net ir pats sau negalėjau pasakyti, kad esu homoseksualus. Kelias į prisipažinimą yra labai ilgas ir aš jį žengiau tik būdamas 23-ejų metų, nes neigimas savęs buvo toks gilus, jog negalėjau apie tai net galvoti. Buvo tas laikotarpis, kuomet už homoseksualumą buvo baudžiama ir ta baimė vis dar dažnai aplanko prisiminimuose. Tai buvo tai, ko labai stipriai norėjau atsikratyti, ypač kuomet pamačiau užsienio pavyzdžius, kaip galima atvirai gyventi“, - pasakojo V. Simonko.
Nors pasaulietiškumas, empatija ir tolerancija vis labiau tampa įprastomis visuomenės vertybėmis, tačiau neretai pasitaiko tokių, kurie homoseksualumą vis dar laiko „liga“ ir tiki, jog tinkamomis priemonėmis bei būdais galima tai išgydyti ir žmogų „suremontuoti“.
„Mes tikrai galime matyti problemą, ypač kuomet vaikas, būdamas paauglys, atsiskleidžia, daugybė tėvų puola tempti jį pas psichologus. Nepaisant to, jog Pasaulio sveikatos organizacija sako, kad homoseksualumo „gydymas“ yra tas pats, kas gydyti akių spalvą ir ją pabandyti pakeisti į kokią nors kitą. Daugeliui homoseksualumas vis dar yra tabu, neegzistuojantis dalykas jų gyvenime. Tačiau apie 10% visuomenės priklauso LGBT bendruomenei. Tad jeigu jūs aplinkui visiškai neturit LGBT asmenų, vertėtų pagalvoti, jog vis dėl to kažkas su jūsų nuostatomis nėra tvarkoje ir žmonės jumis nepasitiki“, - pasakoja LGBT bendruomenės narė bei Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė.
