Apie ką mes čia…
Geriausi vaikystės draugai – Ernestas, Giedrius, Mantas ir Vaidas vieną nelemtą dieną įsivelia į avantiūrą, kuri jiems kainavo laisvę. Atsėdėję, vyrukai nusprendžia imtis rizikingo verslo, galinčio atnešti jiems ne tik pripažinimą visuomenėje, bet ir sukrauti didelius turtus. Tik ar pinigai gali suteikti tikrą laimę? Apie tai jie sužinos visai netrukus.
Kūrinio turinys
Su prodiuserinės kompanijos „Singing Fish“ produkcija esu susipažinęs dėka tokių nuostabių ir kokybiškų filmų kaip sodraus humoro perpildytos juodos komedijos „Kunigo naudą velniai gaudo“, dviejų nepakartojamų pilnametražių „Moterys meluoja geriau“ dalių bei genialių dialogų perpildytos satyros „Patriotai“. Iš kiekvieno iš šių dieviškų ir Tarantino filmams prilygstančių kino šedevrų norėjau išeiti net neįpusėjus seansams, nes matyt esu pernelyg kvailas, kad galėčiau apčiuopti visą mano paminėtų juostų didybę.
Tą patį galvojau ir apie naują filmą „Pasmerkti. Kauno romanas“. Iš karto prisipažinsiu, kad nesu žiūrėjęs nei vienos nuo 2011 metų rodyto serialo serijos, kaip ir nebuvau susipažinęs su literatūriniais kūriniais, pagal kuriuos ir buvo kuriamas šis televizinis projektas. Todėl vertinau filmą pagal tai, kaip jis yra sukurtas, o ne lygindamas jį su knygomis bei TV3 kanale rodytais dvidešimties minučių trukmės epizodais.
Pradėsiu, manau, ne nuo bendros istorijos, o nuo to, kaip ją bandė pateikti šiame filme. Pirmiausia – filmas yra orientuotas nelabai išsilavinusiai publikai, kuri laisvalaikiu mėgsta lankytis laiptinėse ir gliaudyti saulėgrąžas užsigeriant jas iš kiosko nupirktu geltonu skysčiu. Nes tikri „bachūrai“ alų geria iš kiosko, o ne iš kokio nors prekybcentrio!!!
Kodėl taip sakau? Viskas dėl dialogų, kurie mums čia yra pristatomi. Aš nežinau, kas filmui juos rašė, bet galiu pasakyti, kad joks Vilniaus rusakalbis ar lenkakalbis banditas nenaudojo tokių žodžių, kurie sklido iš filme pristatytų kauniečių personažų lūpų. Tuo labiau tokiu žargonu ir rusicizmais negalėjo mėtytis save gerbiantys lietuviai. Ir, kad tie visi keiksmažodžiai ir skoliniai dar būtų panaudoti vietoje ir laiku, tai ne, kur gi ten. Svarbu prikišti durnų rusiškų žodžių į bet kokį sakinį ir jis akimirksniu pavirs į „pacanišką“ kalbą.
Antra – žiūrovams buvo bandyta pateikti „tikros“ Kauno nusikalstomos grupuotės veiklą. Nebloga grupuotė, kurią sudarė keturi žmonės. Ir kas tuo gali patikėti? Ypač pažvelgus į personažų veidus, kuriuos bet kuriame rimtesniame kieme galėtų subaladoti keli vaikai. Bet, tebūnie, patikėkime, kad keturi žali vyrukai akimirkai sugebėjo tapti Kauno karaliais. Tai kur tas jų karališkumas? Nes kai žiūrėjau 1983 metų Briano De Palmos filmą „Žmogus su randu“ aš mačiau, kaip maudydamasis prabangoje Tonis Montana tapo kokaino karaliumi Majamyje. O kur čia turtai? Kad kelis kartus į prabangesnį restoraną nuėjo ir ten pakėlė skandalą kaip mano paminėto filmo žymioje scenoje? Nes jeigu taip, tai čia kiekvienas, kuris turi pinigų apsilankyti geroje maitinimo įstaigoje, gali save laikyti mafijozu.
Kalbant apie pinigus, tai čia irgi ne viskas taip aišku. Žiūrovams nebuvo parodyta kaip jie pardavė narkotikus, su kuo bendradarbiavo, tik labai mažai akimirkai atskleidė tiekėją iš Ispanijos. Ir viskas. Aš jau nekalbu apie jų idiotiškus sprendimus plauti uždirbtus eurus. Todėl žiūrint į šį gangsterinio pasaulio genijų kvartetą norisi tik juoktis, nes daugiau jokių kitų emocijų jie nesukelia.
Patys personažai filme – pagerinti degeneratai. Pagrindinis istorijos herojus Giedrius, kuris bando tapti Kauno bosu, elgiasi ne tik kaip gyvulys, bet ir gyvena taip pat bendraudamas su savo geriausiais draugais ir moterimi, kurią jis neva myli. Du broliukai – visiški neįdomūs skystalai, kurie yra tik tam, kad fone būtų daugiau žmonių, na, ir kad šiek tiek humoro būtu. Nes vienas iš jų veganas, kuris eidamas į darbelį išskalbia kaukę. Ką???? Vienintelis mažiau ar daugiau adekvatus iš visų yra Ernestas, kuris nešioja galvą ant pečių ir žino, kad visi jų žaidimai pavaidinti gansterius gali pasibaigti labai liūdnai. Bet nei vienas iš viso ketverto neatsiskleidžia kaip asmenybė, nei apie vieną iš jų mes pernelyg daug nežinome. Jie yra ir jie nori būti Kauno karaliais. Viskas.
Antraplaniai herojai irgi niekam tikę. Sau naudos ieškanti mergšė, meilės ieškanti mergina ir korumpuotas policininkas su verslininku. Kodėl jie taip elgiasi, kokie jų motyvai, kokia praeitis juos persekioja? Į šiuos klausimus buvo atsakyta tik iš dalies ir tai labai vangiai. Aš nesuvokiu, kaip galima taip neatsakingai rašyti scenarijus. Gi visuomet arba herojai išryškina istoriją, arba istorija išryškina herojus. O čia nei to, nei to nebuvo.
Tiesa, filme nemažai dėmesio skiriama meilės istorijai. Tokiai pilkai, neįdomiai pateiktai ir neįtikinamai meilės istorijai, kurios apogėjumi tapo scena su lietumi. Jūs neįsivaizduojat kaip žvengiau pamatęs tokią beskonybę ekrane. Bet gal šio filmo kūrėjų tikslas ir buvo pralinksminti žiūrovą? Nes kito paaiškinimo aš neturiu. Filmas dėl tokių epizodų žiūrėjosi kaip banali, pigi, bet neprailgstanti komedija, kurią verta būtų pamatyti tik dėl sportinio intereso.
Visumoje, nes daugiau tikrai nėra ką čia sakyti, noriu paprašyti „Singing Fish“ prodiuserių, kad jie vietoj savo niekam tikusių komedijų geriau kurtų rimtą atspalvį turinčius filmus. Jie tikrai žiūrisi žymiai linksmiau už komišką pagrindą turinčius projektus kaip „Patriotai“ ar „Kunigo naudą velniai gaudo“.
Techninė juostos pusė
Jau ne kartą buvau rašęs – didžiausias lietuviškų filmų turtas yra operatoriai bei jų neįkainojamas darbas. Ši juosta ne išimtis. Čia dominavo puikūs Kauno peizažai, labai gerai apčiuoptos veiksmo scenos ir, žinoma, buvo pastebimas neblogas dėmesys detalėms. Juosta dėl to žiūrėjosi maloniai, o ne taip pigiai kaip jos siužetas.
Dėl muzikos tai net nežinau ką pasakyti. Jeigu filmo tema – banditai, tai nereiškia, kad reikia kišti į filmą po dešimt kartų du tuos pačius repo gabalus tarp kurių buvo OG Version „Kevinas Durantas“. Žinokite, jeigu panaudosite lietuvišką repą, filmas nuo to netaps gangsteriškesnis.
Kiti niuansai kaip dekoracijos, herojų kostiumai ir grimas – pigūs ir neverti dėmesio. Vaizdo ir garso montažas irgi neblizga. Kai kur garsas nesuderintas, o kai kur jis pernelyg sustiprintas. Kas dėl vaizdo, tai scenos atrodo apkirptos ir labai sunkiai viena su kita susižaidžia. Dėl to nukenčia bendras vaizdas, kuris turėjo sukurti vientisą siužetinę liniją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba... Paskutiniu metu pastebėjau, kad kai kuriuose lietuviškuose filmuose reikalai su aktorių vaidyba gerėja. Nėra tų teatrinių, nenatūralių ir perspaustų pasirodymų, kurie priversdavo jausti skausmą žiūrint į ekraną. Bet tik ne šiuo atveju. Čia viskas buvo pagal seną receptą, kai žiūrį į personažą ir nori tik juoktis iš svetimos gėdos.
Jeigu aš namie įsijungčiau kokį nors lietuvišką serialą, tai gal nebūtų taip blogai, bet kai ateini į kiną ir sumoki už bilietą 6 eurus, nori gauti bent kažkiek kokybės ir pastangų. To tikėjausi ir čia, nors žinojau, kad tai tik yra neišpildomos naivaus žmogaus svajonės.
Visi iki vieno šiame filme pasirodę aktoriai nepademonstravo nieko ypatingo, tik perspaustą ir neįtikinamą vaidybą. Kai kurių iš jų išreikštos emocijos atrodė taip, lyg aktoriai specialiai bandė kuo blogiau pasirodyti, patys suprasdami kokiame „aukse“ jie filmuojasi.
Verdiktas
„Pasmerkti. Kauno romanas“ – itin prastai išvystyta kriminalinė drama, kuri dėl apgailėtinų ir pigiais būdais išpūstų dialogų, netikroviškos pagrindinių aktorių vaidybos, itin banalaus ir neįtikinamo savo nešama žinute siužeto, pavirsta į visai pakenčiamą ir neprailgstančią komediją.
