– Vedžiau vieną TV laidą, patikėkite – tai nėra lengva: reikia mokėti žiūrėti į kamerą, turėti aktorinių gebėjimų. Aišku, svarbus ir telegeniškumas, juk malonių veido bruožų žmogus sukelia estetinį pasitenkinimą žiūrovams.
- Radijuje aš vedu informacinę laidą. Tai labai operatyvi, interaktyvi laida, jos temos ir pašnekovai gali keistis tiesiog eterio metu. Tokiu atveju privalai būti pasiruošęs, kad nutrūks telefono ryšys, surasti įvykio dalyvius, parengti klausimų politikams, be to, dar reikia išlaikyti jiems skirto laiko proporcijas, išklausyti visas oponuojančias šalis, jei reikia, rasti temos ar problemos komentatorių, stebėti, kad pašnekovų kalbos būtų etiškos. Kai kurie darbų saugos specialistai sako, kad toks darbas radijo eteryje savo intensyvumu prilygsta skrydžių valdymo centro dispečerio darbui.
Tačiau radijuje aš galiu išjungti mikrofoną, atsigerti vandens, jei reikia – ir širdies lašelių, per vidinio ryšio mikrofoną pasiųsti velniop savo viršininką, būti pasišiaušęs, nesiskutęs, pavargęs. Tai niekam, taip pat ir laidos klausytojams, nerūpi. Tačiau klausytojai niekada nepraleis pro ausis tavo nusikalbėjimų, kalbos klaidų, žioplumo ar išsilavinimo spragų. Dabar yra internetas, elektroninis paštas, taigi galimybės klausytojams pareikšti nuomonę apie laidos vedėją – neribotos. Apie mane irgi visokių atsiliepimų yra prirašyta.
– Apie tavo karjerą valstybiniame radijuje paprastas klausytojas tikriausiai nieko nežino: metai iš metų, diena iš dienos girdi balsą, pripranta prie jo, ir tiek. O gal aš klystu?
– Tikriausiai mano karjera ir neturėtų kam nors labai rūpėti. Radijas namuose – jau 86 metai kaip dar vienas gyventojas, šeimynykštis. Kas valgo, kas gyvulius liuobia, kas bulves kasa ar vaikus prižiūri, o radijas kažkur šalia dūzgia, burba, dainuoja, ir gal ne tiek svarbu, kas tuo metu prie mikrofono. Radijas yra pašnekovas, ypač dabar, kai klausytojai gali skambinti į laidas, reikšti savo nuomonę, piktintis, kritikuoti laidos vedėjus ir pašnekovus. Jaunesni klausytojai net nežino, kad kažkada Lietuvos radijas buvo vienintelis Lietuvoje, o tie, kurie tai prisimena, galbūt ir žino, jog buvau vienas iš tų, kurie pirmieji pradėjo rengti tiesiogines pokalbių laidas, su kolegomis vedžiau pirmųjų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prezidento rinkimų laidas. Man tai buvo įsimintini metai ir darbai.
– Papasakok, kaip čia atsidūrei. Kiek žinau, anksčiau tau teko vadovauti ir privačiai radijo stočiai.
– Kaip ir kiti mano kartos radijo žurnalistai, atėjau į Lietuvos radiją, pasikartosiu – tuomet vienintelį nacionalinį radiją, – po studijų Vilniaus universitete, kur baigiau žurnalistiką. Tai buvo 1985 metai. Dirbau laidos žemdirbiams korespondentu, rengiau laidas pramonės darbuotojams, vėliau, prasidėjus Atgimimui, kūriau kultūros laidą „Abipus Nemuno“. Atkūrus nepriklausomybę tapau radijo Informacijos redakcijos vyriausiuoju redaktoriumi. 1993-iųjų pabaigoje gavau vieno verslininko pasiūlymą kurti privačią radijo stotį. Apsisprendžiau, nors tai buvo rizikinga. Dar studijų laikais norėjau per radiją kalbėti tai, kas nebūtų cenzūruojama. Taigi įkūriau ir penkerius metus vadovavau radijo stočiai „Laisvoji banga“, ji grojo klasikinį roką, buvo rengiamos žinios, viktorinos, pokalbių laidos, beje, mes pirmieji surengėme 1996 metų Seimo rinkimų debatų laidą, už kurią kandidatai nemokėjo nė cento, o kai kurie tuomečiai mūsų komentatoriai dabar yra Lietuvoje žinomi žmonės. Nuo 1993 iki 1998 metų buvo neramūs laikai, buvo visokių intrigų, užkulisinių žaidimų, bet mūsų radijo stotis išliko, nebankrutavo, ji ir dabar girdima, ir labai džiaugiuosi, kad išlaikė savo pavadinimą. Aš pasitraukiau iš vadovo pareigų, kai atsirado nauja „Laisvosios bangos“ savininkė, amerikiečių kompanija, ir grįžau į Lietuvos radiją.
Tad nuo 1998 metų aš vėl Lietuvos radijuje ir esu labai laimingas čia dirbdamas. Darbas man patinka, tikiuosi, kad jis man sekasi ir klausytojams nekelia nepasitenkinimo.
– Kuo skiriasi darbo specifika valstybiniame ir komerciniame radijuje?
– Komercinės radijo stotys – labai nevienodos. Aš pats dažnai klausausi M-1. Man patinka čia skambanti muzika, neblogos žinios, nors kartais nervina kai kurie pasikartojimai, ypač savaitgaliais. Kai kuriose komercinėse radijo stotyse verbalinio balasto per daug. Bet gal jie žino, ką daro, gal jų auditorijai tai tinka ir patinka.
Mūsų radijas – ne tik seniausias, bet ir visuomeninis transliuotojas, kurį finansuoja mokesčių mokėtojai, taigi ir atsakomybė yra didelė: ar esi etiškas, objektyvus, moralus?
– Sėdime, kalbamės, o aš tyčia prieš tai įjungiau komercinę radijo stotį, kur vyrukai tauškia visokius niekus. Ar galėtum taip be įsipareigojimų paprasčiausiai plepėti apie gėjus, šylantį orą, kylantį norą ir pan.?
– Galėčiau. Pavyzdžiui, norėčiau vakarais vesti laidą apie intymų pagyvenusių žmonių gyvenimą. Kalbėčiau su klausytojais apie tai, kas jiems rūpi. Niekur kitur tokios laidos nėra, gal vengiama apie tai kalbėti ar manoma, kad tai – per daug intymu. Aš taip nemanau. Mano galva, toks požiūris į tokią problemą jau yra problema.
– Papasakok kokį nors įsimintiną nuotykį tiesioginiame eteryje. Gal netyčia nusičiaudėjai, o gal ir kokia nesąmonė nejučiom išsprūdo...
– Vienos tiesioginės laidos vidury mane išvežė su „greituke“ – kraujospūdis, širdis, emocijos. Vesti laidą baigė mano kolega. Kitu atveju man pasirodė, kad mano pašnekovas stipriai išgėręs, tad aš pats klausiau ir pats atsakinėjau už jį. O nusičiaudėjimų, pakosėjimų buvo, ir ne vienas. Tuomet stengiamės išjungti mikrofoną. Klausytojams neturėtų rūpėti mūsų sveikata ar savijauta – eteris yra jų, o ne mūsų, mes turime gerbti savo klausytojus.
– Ar manai, kad radijo žurnalistai ne tik operatyviai perduoda klausytojams žinias, bet ir formuoja jų nuomonę vienu ar kitu klausimu?
– Taip, formuoja. Žiniasklaida – propagandos, ideologijos, pasaulėžiūros ir pasaulėjautos formavimo įrankis. Informacinės laidos – galbūt mažiausiai politizuotos, bet vėlgi priklauso nuo to, kas yra žiniasklaidos priemonės savininkas. Vienoje radijo stotyje ta pati žinia gali būti pirmoji naujienų laidoje, kitoje – paskutinė. Objektyvu? Taip. O rezultatas? Klausytojas mano, kad jeigu ji – paskutinė, tad gal ir ne tokia jau svarbi.
– Kaip tau iš šalies atrodo dabartinė jaunoji žurnalistų karta? Ar dar gali save tapatinti su ja?
– Mūsų naujienų tarnyboje dirba beveik vien jaunimas, aš – vienas vyriausių. Čia darbuojasi įdomūs žmonės, turintys savo nuomonę, mokantys ją ginti. Jie yra išsilavinę, baigę mokslus ne vien Lietuvos universitetuose, mokantys užsienio kalbų, sąžiningi, nekorumpuoti, kritiškai vertinantys bet kokias pastangas nukreipti jų darbą valdžiai parankia kryptimi. Gal kartais išsiblaškę, gal atsainiau žiūrintys į vyresnių kolegų pastabas, mokantys atsiriboti nuo darbo problemų, jeigu jos tampa per sunkios. Tačiau juk ir mes tokie buvome. Man atrodo, blogiau tiems žurnalistams, kurie dirba privačiose žiniasklaidos priemonėse – ten yra nemažai negerų dalykų. Kaip sakoma, kieno vežime sėdi, to giesmę giedi. Visuomeninis transliuotojas šia prasme išskirtinis.
– Esi apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Kas iš tų neramių laikų labiausiai išliko atmintyje ir ko labiausiai pasigendi dabar? Turiu galvoje žmonių santykius, juk tai svarbiausia šiame pasaulyje.
– Tą naktį buvau Lietuvos radijuje ir televizijoje (LRT). Kartu su kolegomis buvau kariškių pastatytas prie sienos, visokių minčių kilo tomis minutėmis. Paskui dirbome, kaip kas išmanėm – aš, pavyzdžiui, gyvendamas LRT bendrabutyje, ten pat ir laidas montavau, įrašinėjau, joms „apiforminti“ atsinešdavau savo patefoną. Paskui grįžęs į buvusį savo kabinetą LRT, jau po okupacijos, neradau savo laidų, knygų, užrašų, man brangių laiškų. Buvo gaila. Lyg kažkas būtų pavogęs dalelę mano gyvenimo...
Žlugus pučui Maskvoje apėmė džiaugsmas, kad Lietuva nebus jėga priversta priimti svetimos valios. Laidos buvo įdomios, nes į Lietuvą atvažiuodavo daug po pasaulį išsibarsčiusių žymių mūsų tautiečių. Dar buvo gyva senoji tarpukario karta, mūsų tėvai ir seneliai, kurie gal jau ir nesitikėjo sulauksią laisvos Lietuvos. Buvo daug idealizmo, kad sukursime naują gyvenimą, kad valdžia bus teisinga – juk sava, mūsų. Atsirado galimybė turėti savo turto, jį kurtis patiems, buvo galima išvažiuoti į užsienį, pasimatyti su giminėmis. Atsirado galimybė būti savimi. Pasigendu to idealizmo, nesavanaudiškumo, teisingumo.
– Ar žmona klausosi tavo laidos? Gal dar ir kritinių pastabų kartais pažeria?
– Klausosi. Juokauju, kad negalėčiau nueiti „į šoną“, nes tuoj paklaus: „Ką darei, jei darbe nebuvai?“ Mano žmona – nuostabus, jautrus žmogus, visada rūpinasi, kad eteryje būčiau kultūringas, jautrus savo klausytojams, kritikuoja, pastebi kalbos klaidas. Savo klausimus pašnekovams pradėjau trumpinti ne tuomet, kai tą daryti siūlė mano vadovai, o tada, kai tai pastebėjo ir mano žmona. Kartais ji pasiūlo temą laidai, pokalbiui su klausytojais. Universiteto dėstytojai mane mokė, kad reikia kalbėti konkrečiam žmogui, jei nori įtikti visiems klausytojams. Dažnai kalbu savo žmonai.
– Pabaigai – ganėtinai banalus ir nekonkretus, bet dažnai pašnekovui užduodamas klausimas: ar tau patinka gyventi tokioje Lietuvoje, kokia ji yra šiandien?
– Šioje Lietuvoje yra alternatyva – likti arba išvažiuoti. Kol dar yra tokia alternatyva, gyventi Lietuvoje verta. Savo gimtinėje tvarkausi sodybą, manau, gyvensiu senatvėje, jei Dievas duos sulaukti to laiko. Gal kada nors į Lietuvą grįš mano dukros, tad turi būti kas nors, laukiantis prie namų slenksčio...