Prieš 21 metus Jūratė gyveno ir dirbo Druskininkuose. Komandiruotėje Danijoje ji susipažino su angliškai kalbančiu Džonu. „Taip ir susibendravom“, – pasakos lietuvė. Grįžus į Lietuvą, prasidėjo draugystė per atstumą popieriniais laiškais.
Netrukus danas pakvietė lietuvę vėl jį aplankyti. Džonas atvažiavusią Jūratę pasitiko priklaupęs ant kelių su lemtingu klausimu: „Tekėsi už manęs?“ Moteris sutiko, tačiau atvirauja, kad meilės dar nebuvo. Atšventusi kuklias vestuves su artimiausiais žmonėmis, sutuoktinių pora nusprendė gyvenimą kurti Danijoje. „Įdomu tai, kad ambasadoje man pasakė, jog esu vos trečia lietuvė, ištekėjusi Danijoje“, – laidoje pasakos Jūratė. Tuo metu Sionderborgo miestelyje, kuriame įsikūrė, Jūratė nesutiko nė vieno tautiečio.
Pirmieji emigracijos metai nebuvo tokie sklandūs. Puikiai angliškai kalbanti moteris apsigyveno Danijos srityje netoli Vokietijos sienos, kur visi kalba vokiškai. Tada lietuvė pradėjo atkakliai mokytis danų kalbos iš vyro ir jo draugų. Po pusmečio ponia Jūratė įsidarbino miesto savivaldybėje valytoja, bet po dvejų metų intensyvaus darbo moterį atleido. „Aš niekada nebuvau dirbusi fizinio darbo, man pradėjo skaudėti abi rankas ir jas reikėjo operuoti“, – laidai „Emigrantai“ pasakos moteris.
Po operacijos Jūratė nepasidavė ir pasuko mokytis į gimnaziją, rengiančią jaunuolius stoti į aukštąsias mokyklas. Baigusi mokslus, lietuvė pradėjo dirbti vaikų aukle. „Danijoje kitokia auklių sistema – aš priklausiau savivaldybei ir prižiūrėjau kelis vaikus vienu metu“, – pasakos lietuvė. Būtent šiame darbe ją pastebėjo ir paskyrė būti profsąjungos patikėtine. Tai buvo pradžia. Šiandien lietuvė yra pedagoginio skyriaus pirmininko pavaduotoja.
