Agnės Jagelavičiūtės vedamo naujojo TV projekto rengėjai pakvietė į filmavimų užkulisius: pasižvalgykite

Šiame unikaliame, jau prieš metus pradėtame filmuoti projekte laidos dalyviai turėjo dvylika mėnesių, kad išpildytų tai, ką garsiai pažadėjo stoję prieš filmavimo kameras.

„Šiandien. Po metų“ kuriamas pagal pasaulinį formatą „This Time Next Year“. Unikalaus televizijos šou kūrėjai suburs žmones, turinčius neišpildytų svajonių ir tikslų bei pasiryžusius pakeisti savo gyvenimus iš esmės.

Nuotraukų albume - laidos filmavimo akimirkos DELFI fotografo akimis:

Apie sugrįžimą į eterį ir pirmuosius iššūkius filmavimuose pirmadienį papasakojo pati A. Jagelavičiūtė.

– Agne, kaip jaučiatės sugrįžusi į televiziją?

– Kažkada televizija buvo mano darbas, o dabar – pramoga. Daugiau nei dešimt metų sukausi televizijos virtuvėje, vienuose projektuose dalyvavau, kitus vedžiau. Po to buvo televizinė pauzė, kai užsiėmiau verslu, tapau žurnalo redaktore. Todėl po pertraukos grįžti į televiziją man yra netgi romantiška.

– Kas paskatino sugrįžti į eterį?

– Viena pagrindinių priežasčių, kodėl sugrįžau, yra būtent šios laidos formatas. Čia žmonės pažada, kad kažką padarys ar kažko pasieks per dvylika mėnesių, t. y. metus. Aš pati esu planuotoja ir pažadų sau davėja. Pasižadu ir dedu visas jėgas, kad man pavyktų. Taip ir šio projekto dalyviai, jie ieško savyje valios, jėgų, palaikymo, stengiasi, kovoja dėl savo tikslo. Tai yra mano gyvenimas.

– Ilgai svarstėte, ar tapsite šio projekto vedėja?

– Ilgai svarstyti neteko, nes susipažinusi su laidos formatu abejonių nebeturėjau.

– Kaip praėjo pirmieji filmavimai?

– Neslėpsiu, įsivažiuoti į ritmą buvo sunku. Jau buvau pamiršusi, kad filmavimuose visko reikia daug, greitai ir iškart. Buvo daug emocijų, daug žmonių ir jų istorijų, todėl tikrai nebuvo lengva. Sunku ir emociškai, ir fiziškai. Po antros filmavimo dienos grįžusi namo susmukau prie durų ir pradėjau raudoti. Išsiverkiau ir jau kitą dieną viskas buvo gerai.

– Kokios istorijos ar pažadai labiausiai įsiminė?

– Ne tik man, bet ir visai kūrybinei komandai labiausiai įsiminė moters, išgirdusios labai sunkios ligos diagnozę, pažadas – gyventi. Ji į studiją atvyko po chemoterapijos kurso, bet tvirtai žinojo, kad įveiks ligą ir išmoks šokti tango. Visus metus apie ją galvojau, ar pavyks mums vėl susitikti? Ir istorijos, kurios susijusios su vaikais, labai jaudina. Viena moteris neteko savo vaikų, dabar kovoja, kad juos atgautų. Kita mama su dukryte nori padėkoti žmonėms, kurie padėjo mergaitei pasveikti ir gyventi. Neįmanoma likti abejingam, girdint tokias istorijas.

– Ko labiausiai laukiate?

– Pabūsiu savimyla, bet labai labai laukiu vieno vaikino pažado išpildymo. Jis pažadėjo nutapyti mano portretą. Šiaip labai neblogas dailininkas, todėl tikiuosi, kad portretas bus geras, noriu kuo greičiau jį pamatyti.

– Ar, išgirdusi daugybę projekto dalyvių pažadų, pati sau ką nors pasižadėjote įvykdyti per metus?

– Aš kiekvieną dieną sau ką nors pažadu ar išsikeliu kokį nors tikslą, tada jo siekiu. Daug dirbu. Labai linkiu to ir mūsų dalyviams. Laukiu susitikimo su visais – moterimis, kurios nori pasikeisti ar sulieknėti, vyru, kuris pažadėjo priaugti svorio, taip, mūsų laidoje net tokių dalykų bus! Noriu pasimatyti su kiekvienu ir išgirsti, kokie buvo tie metai ir kaip jie ėjo savo tikslų link. Susitikim jau rugsėjį per LNK.