Koncerto išvakarėse LNK laidų vedėjai pasidalino situacijomis, prisiminimais iš vaikystės, kai patiems buvo labai sunku ir kas tuo metu padėjo, rašoma pranešime spaudai.

Tyčiojosi ir bendraamžiai, ir suaugusieji

„Buvau 5-6 klasėje, kai mama iš Vokietijos Demokratinės Respublikos parvežė ir padovanojo ryškų raudoną sportinį kostiumą. Jis buvo velnioniškai gražus. Stoviu visa ryški, raudona tarp pilkais, juodais sportiniais kostiumais vilkinčių klasiokių ir girdžiu, kai iš galo ataidi „Žiūrėkite, koks raudonas storas pomidoras, ar tik nesprogs?“. Ką reiškia vaikui išgirsti tokią frazę? Buvo tikrai labai labai skauda ir tik laikas padėjo išsikapstyti, išsilaižyti, susitaikyti“, – pasakoja TV laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė ir klausia: „O jei tu esi vienas, neturi nei su kuo pasikalbėti, nei kam pasiguosti? Gerai, jei šalia tavęs yra kažkas, kam nuoširdžiai rūpi. O jeigu, ne?“

Nors turėjo kam pasiguosti, kam pasipasakoti, LNK laidos „KK2“ vedėja Keitė Arai tikslingai to nedarė – nenorėjo, kad mama išgyventų. Būdama 10-12 metų ir susidūrusi su bendraamžių patyčiomis, net smurtu, kai dėl išskirtinės išvaizdos buvo sumušta, Keitė įsitikinusi, kad jai tuo metu padėjo vidinė stiprybė: „Į pyktį atsakant pykčiu, konfliktuojant, viskas baigiasi dar blogiau. Tai supratusi, tiesiog ėmiau ignoruoti, atleidau, nelaikiau pykčio, nes jis destruktyvus. Nukreipus savo energiją kita linkme viskas greičiau praeina, subliūkšta.“

Dar darželyje su patyčiomis susidūrė ir Keitės TV eterio kolega Tomas Ališauskas: „Sovietinėse ikimokyklinio ugdymo įstaigose turbūt didžioji dalis vaikų patyrė vienokį ar kitokį suaugusiųjų, auklėtojų smurtą – tiek fizinį, tiek psichologinį. Tai buvo kasdienybė – vaikų darželio darbuotojai tyčiodavosi iš mažamečių ir aš buvau priverstas dalyvauti tose patyčiose kaip stebėtojas. Pats taip pat patyriau smurtą bei tą neteisingumo jausmą, kai negali niekaip apsiginti ir supranti, kad tavęs niekas – nei mama, nei draugai – negali apginti.“

Užstojo vyresnė sesė, brolis

Su patyčiomis mokykloje susidūręs atlikėjas, „Lietuvos balso“ mokytojas Justinas Jarutis turėjo, kas jį apgina. „Būdamas 12-13 metų, net ne vieną, kelis, o daug kartų mokykloje patyriau patyčias. Turėjau ilgus plaukus, nešiojau akinius. Tyčiojosi dėl to, kaip aš atrodžiau. Gan ilgą laiką visą tai ignoravau – supratau, kad tai nėra iš esmės apie mane, o mano išorę. Be to, man labai pasisekė – jaučiausi apdovanotas, nes turėjau vyresnę sesę. Ji man labai padėjo. Buvo 4 metais vyresnė, visą laiką mane užstodavo. Ji man pasakydavo, kas yra tiesa. Aš labai jos klausydavau.“

Vyresnis brolis buvo ir aktoriaus, TV laidų vedėjo Giedriaus Savicko atrama. „Kai netekau tėvo, labai padėjo brolis. Ir su mokslais padėjo, ir finansiškai. Tarp brolio ir manęs 9 metų skirtumas – jis vyresnis, bet kad ir kiek metų mums bebūtų – jis visada bus vyresnis brolis. Net kai man bus 70, o jam 80, jis, kaip dabar, man uždės slieką ant kabliuko. Nors yra žemesnis už mane, jei aš kažko nepasiekiu, jis pirma užlips ir paduos“, – pasakoja G. Savickas.

Tėčio netekęs aštuonerių, jis sako, jog vienas sunkiausių dalykų yra neturėti pilnos šeimos, ypač jauniems žmonėms: „Kai yra tik mama – pilnatvės nėra, nėra pilnas komplektas. Tau visą laiką to trūks – visą gyvenimą.“

Tik su vienu iš tėvų – mama, augo ir TV laidų vedėja Karolina Liukaitytė: „Mus, dvynukes, augino vieniša mama. Tėčio mūsų gyvenime nebuvo ir mūsų pagalba buvo mūsų močiutė, su kuria mes iki dabar esame labai artimos. Atsimenu tokį laikotarpį, kai mama neturėjo darbo, namie nebuvo net tokio daikto kaip lova, šaldytuvas. Nors ne ilgas, bet buvo ir toks laikotarpis mūsų gyvenime, kai jaučiau didelį nesaugumą – matėme, kad mama viena, kai jai labai sunku, nežinojome, koks bus rytojus.“

Motyvavo mokytojai

Kai nesijausdavo saugus, kai namuose užsitęsdavo tamsus periodas, 2TV laidų vedėjui Timūrui Augucevičiui padėdavo mokytojai. „Buvo pora mokytojų, kuriuos buvo smagu pamatyti. Daugiausia vilčių suteikdavo istorijos mokytojas. Man būdavo labai smagu jį sutikti, jausti jo dėmesį. Jis buvo tas mokytojas, kuris kiekviename ieškodavo šviesos ir gėrio. Ir tai motyvuodavo, įkvėpdavo, parodydavo, kad net tamsiausiu metu vis tiek yra šviesa,“ – dalinasi Timūras.

„Pirmoje klasėje buvo tikrai sunku. Kai atrodo, kad pirma klasė turėtų džiuginti, pakloti pamatus toliau sėkmingai mokytis, man buvo be proto sunku. Buvau tas pilkas peliukas, kurio tėvai neužėmė svarbių pareigų, nebuvo partijos nariai ir, jei reikėdavo rasti kaltą, visi pirštu baksnojo į mane“, – prisimena LNK žinių vedėjas Rolandas Vilkončius.

Kaip ir Timūrui, su jais susidoroti Rolandui padėjo mokytoja: „Viskas pasikeitė antroje klasėje, kai pasikeitė mokytoja. Ji tiesiog labai mylėjo vaikus ir ypatingai jais rūpinosi. Tapo įdomu mokytis, ėmiau mokytis geriausiais pažymiais. Pasaulis absoliučiai apsivertė aukštyn kojom.“

Apie ryškų suvokimą, kad vieni turi daugiau, o kiti – mažiau, kaip vieną svarbiausių ir sudėtingiausių pokyčių vaikystėje, pasakoja ir TV laidų vedėjas Paulius Skučas: „Vasarą pas senelius kaime šalia daugiabučių stovėjo ir mediniai namai. Buvo vaikai iš daugiabučio, ir buvo vaikai iš senų trobų. Buvo vaikai iš miesto, ir buvo vaikai iš kaimo. Tuo metu pačiam vaikui, buvo sunku suprasti, kodėl vieni turi daugiau, kiti mažiau. Pokalbis apie tai su tėvais padėjo išsigryninti, kodėl visai šalia esančiam vaikui gali būti sunku, kodėl jis jautresnis, turi daugiau skaudulių, daugiau pykčio.“

Tėvai nepataikavo, padėjo iškęsti netektį

Pokalbiai apie skausmą su tėvais padėjo ir LNK Žinių vedėjai Eglei Šantaraitei, kai būdama šešerių ji pirmą kartą susidūrė su netektimi. „Susirgo ir man ant rankų mirė mano kolių veislės šuo. Su tėvais surengėme jo laidotuves, net pastatėme paminklą. Labai liūdėjau, eidavau aplankyti. Tuomet supratau, kad skausmo mes nepasirenkame – jis mus ištinka, mes tik mokomės jį iškęsti. Man padėjo tėvai, pokalbiai su jais, geri prisiminimai, išsaugotos geros emocijos, tėvų skatinimas koncentruotis į jas, o ne į netekties skausmą“, – apie vieną sunkiausių momentų iš vaikystės pasakoja Eglė.

„Turbūt sunkiausias laikotarpis buvo, kai, būdama paauglė, patyriau sunkią kojos traumą. Kelis mėnesius turėjau praleisti neįgaliųjų vežimėlyje ir atsisveikinti su sportu. Atrodė, kad tai trunka amžinybę ir niekas niekada nebebus taip pat. Tuomet padėjo šeimos palaikymas, kuri labai stipriai nepataikavo mano liūdesiui, o padėjo surasti džiaugsmą kituose dalykuose, pavyzdžiui, su mama tuomet, žiemą, važiavome į Palangą, – dalinasi LNK laidų vedėja Indrė Kavaliauskaitė. – Labai noriu, kad visi vaikai, kai reikia paprasto žodžio, pokalbio, palaikymo, jo sulauktų, kad, nepaisant kokia problema būtų, žinotų, jog neliks vieni, jog yra žmonių, kurie padės“.

Palaikymo, supratimo, pagalbos vaikai iš sunkumų susiduriančių šeimų kasdien sulaukia beveik 50-yje visoje Lietuvoje veikiančių „Gelbėkit vaikus“ dienos centrų. Juos lanko beveik 1000 vaikų, tarp kurių – apie 100 iš Ukrainos. Dienos centruose vaikai kasdien gauna pilnaverčio, šilto maisto, dalyvauja edukacijose, ruošia namų darbus, vyksta į ekskursijas, jais rūpinasi socialiniai darbuotojai ir psichologai.

Paremti „Gelbėkit vaikus“ dienos centrus jau dabar galima telefono numeriu 1407 – auka 3 eurai, 1416 – auka 5 eurai, 1415 – auka 10 eurų. Vaikų dienos centrams skirti didesnę sumą galima portale aukok.lt, pasirinkus projektą „Už vaikystę“.

Jau šį penktadienį, 19.30 val., LNK tiesiogiai transliuos „Gelbėkit vaikus“ paramos koncertą, kurio metu kvies aukoti organizacijos kuruojamiems vaikų dienos centrams ir taip užtikrinti jų veiklos tęstinumą.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją