DELFI publikuoja ištrauką iš romano.
Gintauto Vainikio nuopolis
Privažiavęs prie restorano, kur buvo suplanuotas naujųjų vitaminų pristatymas, apie kurį Vainikis sužinojo iš radijo laidos, buvęs sportininkas iššoko iš automobilio taip skubėdamas, kad net neišjungė variklio. Tai buvo pakankamai saugu, nes niekas nebūtų bandęs nuvaryti jo kibiro, be to, kur tu nuvarysi, kai aplink kameros ir korespondentai. Nesaugu buvo tik vienas dalykas: automobilio pavarų svirtis buvo palikta įjungta, o rankinis stabdys neužtrauktas.
Subaru Forester pradėjo judėti ir partrenkė jaunuolį su ūsiukais, užsisvajojusį ir skubantį iš greta vykusio renginio. Tai buvo Tomas Zabrazauskas, filmų kūrėjas, kuris skubėjo iš „Oficialaus pasmerkimo renginio“, kuriame jis buvo svarbiausias tos dienos kalbėtojas. Zabrazauskas buvo žinomas kaip svarbiausias Lietuvos visuomenės kritikas, kuris piktinosi ir bodėjosi viskuo iš eilės, ir norėjo, kad Lietuva būtų lygesnė ir teisingesnė šalis. Kaip tai padaryti, jis žinojo: reikėjo uždrausti visus, kas buvo nelygūs ir neteisingi, ir tada likusieji būtų tokie, kokių norėjo Zabrazauskas. Dabar jis buvo pasiryžęs ne juokais visus smerkti kiekvienu patogiu atveju, ir šią savaitę buvo eilė visus lietuvius paskelbti naciais ir homofobais.
Ant lietuvių Zabrazauskas pyko todėl, kad jie beveik neatėjo žiūrėti jo filmo „Man devyniolika su puse“. Filmą atėjo pažiūrėti tik šešiasdešimt devyni žiūrovai, iš kurių šešiasdešimt trys buvo gavę nemokamus kvietimus. Išvis kvietimų Zabrazauskas išdalino septynis tūkstančius ir siūlėsi tiems, kas ateis, su jais nusifotografuoti nuogas, jei jie kino teatre nusipirks didelį pakelį spragėsių. Niekas šiuo siūlymu nepasinaudojo, išskyrus vieną vyrą, kuris atėjo, spragėsių nepirko ir nuogas kino teatre bandė nusifotografuoti pats, tačiau pasirodė apsauga ir tą vyrą jį išsivedė.
Filmas buvo apie keistą jaunuolį, vardu Volfgangas, kuris dėvėjo gėlėtas sukneles ir turėjo svajonę prisijungti prie baikerių klubo. Tačiau baikerių klubas jį atstūmė ir negailestingai juokėsi iš jo. Todėl Volfgangą labai sutraumavo ir jis buvo priverstas eiti dirbti į naujai sukurtą nevyriausybinę organizaciją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės „Pasiliuosuok Lietuvoje“, tik ką gavusią naują vadovę Mildą Barkleis. Volfgangą atleido kitą dieną po priėmimo, nes pagal Mildos taisykles, organizacijoje turi dirbti tik moterys, kad būtų moterų ir vyrų lygybė. Atleistas Volfgangas bando nusižudyti, skandindamas šampano vonioje savo patėvio viloje, bet jam nepavyksta. Milda Barkleis švenčia triumfą, skelbdama visiems, kad dar vienas vyras nugalėtas. Paskutinis kadras rodo verkiantį Volfgangą, o virš miesto kyla oro balionas su Mildos portretu.
Partrenktas tuščio Gintauto Vainikio automobilio, Zabrazauskas gulėjo ir kliedėdamas matė priešais save viziją, kaip vieną dieną jis bus labai sėkmingas ir tada į jo filmą ateis nebe šešiasdešimt devyni žiūrovai, o gal devyniasdešimt šeši arba gal net ir visas šimtas. Jo lyties organai trūkčiojo iš susijaudinimo, ir jis atrodė tikrai laimingas.
Gintautas Vainikis šnopuodamas ir krauju pasruvusiomis akimis artinosi prie restorano, kuriame vyko vitaminų pristatymas. Rankoje jis gniaužė blogo airiško viskio butelį, kurį ketino panaudoti savigynai – jis ieškojo manęs, Merkio, kuris dabar buvo su jo buvusia mylimąja, o aš į viską žiūrėjau iš restorano vidaus.
Vainikis pastebėjo prie restorano stovinčius du vyrus – jo ir taip jau perkreiptas veidas visiškai pasikeitė dar per du lygmenis ir pamėlo. Ten stovėjo aktorius Algis Ramanauskas ir gynybos apžvalgininkas Audrius Bačiulis ir juokėsi, rodydami pirštais į nelaimėlį Vainikį.
– Žiūrėk, iguana kaip bėga, – tarė Ramanauskas. Jis pradėjo komiškai trypčioti, imituodamas roplio risnojimą ant trumpų kojelių, ir švilpčioti, o paskui iškėlęs rankas spragsėjo pirštais ir ėmė bėgančiam Vainikiui rusiškai skaičiuoti „raz dva, raz dva“. Vainikis išgirdo tai ir dar labiau įniršo, bet diktuojamam ritmui atsispirti negalėjo ir toliau bėgo Ramanausko nustatytu ritmu. „Raz dva, raz dva.“
– Vatnikas skuba kažkur, gal rusų ambasada ką nors jam turi pažadėjusi, – pridūrė Bačiulis, sriubčiodamas alų iš didžiulio bokalo, kurį jam įpylė pristatymo restorane. Bačiulis buvo iš kviestinių žvaigždžių, maža to, mes numatėme pasinaudoti jo įtaka, kad vitaminus parduotume ir kariuomenei.
Vainikis sudrebėjo taip, kad odinis riešo dirželis pradėjo raukšlėtis, išsipūtė jo šnervės, ir jis puolė šokinėti kaip sužeista karvė.
