Buvo vėlus, bet šiltas vasaros vakaras. Nuo jūros pūtė silpnas vėjelis, kedendamas atsitiktinių praeivių plaukus. Visur tvyrojo prieblanda, o dangumi plaukiantys sunkūs „kamuoliniai“ debesys tarsi įspėjinėjo atostogautojus, jog laikas skirstytis. Vieni iš jų judėjo link namų, kiti – į patį centrą, kur gamtos garsus savyje slėpė kurortinio miestelio keliamas triukšmas ir šurmulys.

Tačiau ne visi pasiduoda šiai vilionei. Tokiems žmonėms maloniau tokius vakarus kaip šis praleisti pajūryje, gaivinantis jūros atnešama gaiva arba stebint „mistinį” saulės dingimą už horizonto.

Atvėsusiu pajūrio smėliu vaikštinėjau ir aš. Žingsnis po žingsnio artėjau link netoliese esančio tilto - nutolusio toli į vis labiau banguojančią ir šėlstančią jūrą. Eisena buvo lėta, o bangų nuplaunamos įmintos pėdos tikriausiai rodė mano egzistencijos nykumą.

Pajūris tuštėjo. Žmonės atėję pavieniui, poromis ar grupėmis pamažu skirstėsi. Vis labiau temo. Apjuostas dangus tamsia nakties prijuoste atrodė niūriai, tačiau vis dar šviečiantis mėnulis suteikė jam trūkstamo žavesio.

Po kurio laiko aplinkui jau nebebuvo nei gyvos dvasios. Tik šėlstanti jūra, kas kart iš po debesų pasirodantis mėnulis ir aš – stebintis nuo tilto šią dramą. Aš jaučiausi pažeidžiamas ir vienišas. Tai galėjo pastebėti visi.

Priėjęs arčiau ir atsirėmęs į tilto turėklus, užsirūkiau jau ne pirmą cigaretę. Galvoje klaidžiojo daugybė minčių, kurios jau ilgą laiką man neduoda ramybės, ramybės gyventi.

Dangus vis niaukėsi ir darėsi niūresnis. Jau buvo visiškai tamsu, tik sklindanti neryški šviesa nuo tilto žibintų silpnai apšvietė pajūrį, o aš tarsi įbestas stovėjau toje pačioje vietoje, kas kart pažvelgdamas į jūroje šėlstančias bangas.

- Audringa jūra!

Išgirdęs šiuos žodžius, atsigręžiau ir priešais save išvydau žmogaus siluetą. Tai buvo mergina ir ją mačiau pirmą kartą gyvenime. Ji žvelgė tokiu paslaptingu žvilgsniu, kuris vertė mane jaustis „baisiai“ nepatogiai.

- Taip, jūra išties audringa.

Tai pasakęs nusisukau, lyg norėdamas užbaigti šį netikėtą pokalbį.

- Aš jus trukdau? Nepykite.

Girdėjau jos tolstančius žingsnius. Aš pasielgiau nederamai, todėl norėdamas ištaisyti šią klaidą, kreipiausi į nepažįstamąją.

- Palaukite! - Matydamas, jog ji sustojo, priartėjau prie jos. - Atleiskite prašau už mano elgesį. Tai dariau ne iš blogos valios, o tiesiog blogai jaučiuosi.

- Tai matyti iš jūsų. Dėl to ir priėjau. Aš pati jau kuris laikas čia vaikštinėju vienui viena.

- Tai mes panašaus likimo žmonės?

- Galbūt.

- Vienatvė - tai pats baisiausias dalykas, kurį man teko patirti savo gyvenime. Ji tiesiog žudo mane.

- Taip tikrai. Bet ne tik ji.

- Argi?

- Deja taip. Gyvenimas yra pilnas netikėtumų. Aš matau iš akių, kad jus kažkas slegia.

- Nejaugi taip viskas akivaizdu. Aš gi nesu atversta knyga, o jus nesat skaitovė.

- O kas aš esu?

- Aš nežinau.

- Tikrai?

- Jei žinočiau, jūs viską žinotumėte apie mane.

Mes abu žiūrėjome į jūrą. Ką mačiau aš, ką matė ji – tikriausiai tai buvo visiškai skirtingi dalykai. Viskas priklauso nuo emocinės būsenos.

- Tai papasakok apie save.

Kurį laiką tylėjau. Ji tylėjo taip pat, bet galiausiai aš sutikau, tačiau tikrai nežinau kodėl. Galbūt ja pasitikėjau. Nulipome nuo tilto ir paėjėję pajūriu į priekį, atsisėdome ant smėlio. Iš pradžių tvyrojo prieš tai buvusi nemaloni tyla, nes nežinojau nuo ko pradėti, ką sakyti, ko nesakyti visai. Prakalbo ji.

- Įdėmiai klausau tavo istorijos.

Aš pradėjau pasakoti viską nuo pradžių. Apie mokyklos baigimą, apie savo tuometinę laimę ir meilę, kvailą jaunystę, šėliojimus ir nelaimę, apie kurią vengiau kalbėti ir pasakoti net artimiausiems savo draugams.

- Kokia nelaimė? – manęs vis klausinėjo nepažįstamoji.

- Nelaimingas atsitikimas.

- Papasakok.

- Mes buvome jauni ir kvaili. O dabar esu tik jaunas.

- Kas atsitiko?

- Mes važiavome automobiliu. Aš vairavau, nors neturėjau jokios teisės rizikuoti savo ir kitų gyvybėmis. Norėdamas parodyti gerus savo vairavimo įgūdžius, neklausiau kitų nuomonės Tai buvo neįtikėtinas greitis, vaizdai keitėsi kiekvieną akimirką. Akyse viskas mirgėjo. Automobilis į priekį veržėsi kaip žvėris. Mums buvo linksma - didelis greitis, muzika, laisvė. Po kurio laiko pradėjau nesuvokti aplinkos, o vairas ėmė manęs neklausyti.

Pasakęs šiuos žodžius, trumpam nutilau. Tačiau netrukus tęsiau savo istoriją.

- Automobilis akimirksniu apsisuko kelio viduryje, sudrebėjo ir tarsi buvo nublokštas nuo kelio į šalikelėje esantį griovį. Viskas nutilo. Aplinkui nebuvo nei gyvos dvasios, tik vėjas kedenantis mūsų plaukus.

- Tame automobilyje buvo tavo mylima mergina?

- Buvo.

- Jai nieko blogo nenutiko?

Į šį klausimą aš neatsakiau. Tačiau iš jos akių mačiau, kad ji viską suprato. Net nepajutau, kaip staiga mano skruostu nuriedėjo keletas ašarų. Nesistengiau jų nuslėpti, argi verta.

Tvyrojo tyla. Jūros ošimas skverbėsi į mane, bet aš nieko nenorėjau įsileisti. Aš tiesiog papasakojau istoriją, kuri yra mano gyvenimo istorija. Gyvenimas tampa sudėtingas, kai nori juo tikėti, bet negali, nes jis jau kartą tave nuvylė. O kodėl turėčiau tikėti. Kodėl?

Kai atsisukau, šalia manęs jau nieko nebuvo. Sėdėjau visiškai vienas. Nejaugi ji neištvėrė ir nuėjo. Negalėjau tuo patikėti, juk buvau nusisukęs vos keletą akimirkų. Nors ir dairiausi aplinkui, bet mano pastangos buvo bevaisės. Nuleidęs galvą, netikėtai šalia savęs išvydau ant smėlio parašytą žodį – „vienatvė“.

Jau praėjo daug laiko, o aš vis prisimenu šią istoriją. Tik niekaip negaliu suprasti iki šiol – ar toji mergina buvo tikra ar tik mano vaizduotės vaisius. Gal tuos žodžius ant smėlio parašė mano paties ranka. Gal šią istoriją tą kartą aš papasakojau aplink mane siaučiančiam vėjui…

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Šveicarų specialistai įvertino Gedimino kalno gelbėjimo planą: tikrai yra dėl ko nustebti (317)

Lietuvos mokslininkai ir specialistai vis dar nesutaria, kaip gelbėti Gedimino kalną. Kol mūsų...

Nori uždirbti padėdami išvengti įvestų „Sodros“ mokesčių (52)

Netylant kalboms dėl nuo šių metų įvestų „Sodros“ grindų ir jau prasidėjusių atleidimų,...

Orai: laukia šalčiausia šios žiemos naktis (11)

Antradienio naktis bus bene šalčiausia šią žiemą. Vietomis, rytiniuose ir pietiniuose šalies...

Šimonytė pasakė, ką reikėjo daryt LRT: kliuvo ir Karbauskiui, ir Jakilaičiui (285)

Didesnis Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) finansinių duomenų viešumas būtų apsaugojęs...

Galingas Kuzminsko dėjimas išplėšė dramatišką „AX Armani“ pergalę (12)

Italijos pirmenybėse pirmadienį vakare Milano „AX Armani“ namuose po atkaklios kovos 82:80...

Turi priekaištų vilniečiams: kas jums darosi, kad taip pripratote skųstis? (59)

Per paskutinius kelerius metus teko lankytis aštuoniose Europos valstybių sostinėse ir dar bent...

Prieš akistatą su „Žalgiriu“ – trilerį išgyvenusi „Panathinaikos“ ir pavydėtinas Lekavičiaus taiklumas prireikė dviejų pratęsimų (6)

Graikijoje Atėnų „Panathinaikos“ ekipa su Luku Lekavičiumi namuose po dviejų pratęsimų...

Ramūnas Bogdanas. Pirmieji Narcizo metai Baltuosiuose rūmuose (37)

2017 m. sausio 20 d. įvyko 45-ojo JAV prezidento inauguracijos ceremonija. Juo tapo verslininkas ir...

Vienuoliktokų tėvams – bauginanti žinia apie itin užkrečiamą ligą (98)

Pirmadienį Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos vienuoliktokų tėvai informuoti dėl...