Tyliai šniokščia upelė

Nusileidžia cementiniais laipteliais ir nusiūruoja per kiemą. Dešine braukia į akis griūnančią plaukų sruogą, kaire prilaiko nesusijuosto chalato atlapus. „Gyvulys, paukštis jaučia dieną. O jis kirmija kaip senis. Erikai! Karves metas ginti…Ar visai apkurtai?“

Žergia ant šieno. Šiųmetis šienelis, jo dar visai mažai, pagrindo lentos brazda po kojomis. Piktai trūkteli kalnais sukilusią antklodę. Po ja - tuščia guolio duobė. „Velnio išpera! – sudejuoja ir pagrumena: „Na, palauk, šipuliais išlakstys tavo meškerės!“

Erikas paliko namus dar saulei netekėjus. Vienoje rankoje dėžė su įrankiais, kitoje - plūdinė meškerė. Pasitinka giria. Senos eglės viršūnėmis įstrigusios į vasaros dangų, įžiebusios karmino žibintus. Po jomis uosiai susikibę rankomis glebėsčiuojasi ir džiūgauja savo jauna žaluma. Žemiau nusvirusios šakos rasotais delnais glosto veidą ir užkrečia džiugia ryto nuotaika.

Jau girdėti tylus upelės šniokštimas. Visai šalia – lydi jaunąjį meškeriotoją, bet nenori išsiduoti. Slapstosi beržų ir drebulių apsuptyje. Žingsnis po žingsnio vaikis artinasi prie upelės. Jaučia – tuoj sublizgės tėkmės veidrodis. Pūkšt! – duslus garsas sudrebina girdą. Erikas praskleidžia išsikerojusios blindės šakas,. Įstrižai vagos tįso jauna drebulė, viršūnę panėrusi į vandenį.

Prie jos triūsia du bebrai. Geni ką tik nukirstą medį. Prisismulkina glėbelį šakų, suima priekinėmis letenomis ir nusiiria į kitą krantą. Nežinia kas atsitiko: nei sausą šaką užmynė, nei žolė sušlamėjo. Gal pajutę žmogaus kvapą, žvėreliai sutartinai nėrė į vandenį, tik ratilai nusirito per upelę.

Vaikis žvelgia suglumęs. Priešingame šlaite pro sutryptas žoles juoduoja urvų kiaurymės. Sunkiai įžiūrimos ir paslaptingos, pridengtos nusvirusių gluosnių ir gervuogių lapais.

Vagos viduryje pampso pilvotas akmuo, jį juosia smagūs vandens lankai. Kuokštas vilkdalgių, balsvais, liepsningais lapais, rudagalviai vikšriai, auksinai ąsotėliai ant lūgnių plačių delnų , baltos kekės virš strėlėmis iššautų papliauškų lapų, ilgos vandenžolių sruogos, žali glitėsių kuokštai. Mėlynas šlynas, dygliuotomis gervuogių virvutėmis apraizgyti ievų krūmai, garšvų ir vingiorykščių papievis, sraunuma ir tamsuojanti sietuva, gelmė ir sėklius.

Erikas tyliai nuleidžia kabliuką su kirmėlaite už kokio akmenuko ir šiekšto ir sugundo didžiausią smagurę iš čionykščių gyventojų. Susiranda spragą tarp putojančių barščių ir leidžia čiuožti ja meškerei. Žuvys nepastebi nieko įtartino. Ir ne tik žuvys. Plust ant meškerykočio kažkoks rojaus pasiuntinukas. Vaikinukui net širdis nustoja plakus.

Snapas ilgas kaip pleištas, uodegaitė tarsi išpešta. Žvilga saulėje juodai dryžėta kepuraitė, nulakuotas žaliai mėlynas švarkelis, po juo - rudo aksomo marškinukai, raudoni batukai. Patupėjo, pasižvalgė – pliumpt stačia galva į upę.

„Tai patrakėlis, sumanė prisigirdyti!“- nusmelkia vaikį. Bet paukštukas mirksniu išnyra su žuvyte snape ir nutolsta upės vagos viduriu palei pat vandenį. „Kas jis, iš kur?“. Tokios grožybės dar niekada neregėjęs ir šio nuotykio nepaleis visą gyvenimą.

„Kaip gerai, kad šių upelės atkarpų neatakuoja kaimo vaikai“,- mintyse pasidžiaugia jaunasis žvejys. Jie labai nori meškerioti, bet jų kantrybė prilygsta nenustygstančiai smulkmei. Meta masalą ir traukia, laksto ir šūkauja, galiausiai stebisi, kad nekimba nė viena padoresnė žuvis. Kaimo seniai taip pat mėgsta pakarksoti prie upės.

Erikas dažnai juos sutinka prie gūdžių sietuvų. Jiems netrūksta kantrybės sėdėti toje pačioje vietoje kiaurą dieną. Vakare sliūkina tuščiomis ir guodžiasi, kad, stojus vasarai, kibimas suprastėja, šneka, kaip pasikeitė upė, išnyko žuvys. Erikui taip neatrodo – vasaros pradžioje žvynuotosios maitinasi intensyviausiai, tik keičia buveines.

Karšiai, karosai, palieka duobes, išplaukia į saulės prisigėrusias seklumas. Šmirinėja aplink sukilusias žoles, rankioja lervutes, skainioja gležnus lapelius. Kuojos, raudės sukiojasi būreliais augalijos properšose ir maitinasi žalienomis. Ypač dumbliais, nuo kurių net pakarsta jų mėsytė.

Pasivertę ant šonų, nuo dugno akmenų gremžia augalų apnašas skersnukiai ir strepečiai. Jų maitinimosi vietose blykčioja sidabriniai atšvaitai, tarsi kas į upę būtų sužėręs sudaužyto veidrodžio šukes. Šapalai, žiobriai patruliuoja sraunioje srovėje, palei pat dugną, o aukšlės maitinasi atviruose vandens plotuose prie pat paviršiaus.

Salačiai savo buvimą išduoda, kai susigundo pamedžioti aukšlių. Plačiai sklinda skardūs pliuškesiai, bedančiai plėšrūnai uodegomis talžo vandenį. Vasara žvynuotosioms maisto per akis, jos pasidaro išrankesnės ir kaprizingesnės, tenka nešiotis įvairių masalų ir nuolatos kaitalioti.

Erikas dienų dienas galėtų praleisti prie upelės ir niekad nepabostų. Žuvys gali ir nekibti, tebūna taip, kaip joms patogiau. Vaikis jaučia didžiausią malonumą stovėti akis į akį su stulbinama gamtos išmone. Kokia įvairovė, šimtai tikimybių!

Karts nuo karto pakeičia žūklės vietą. Palikęs akmenį, pasirenka nedidelę įlankėlę. Čia srovė nesiekia, pakraščiai ajerų prižėlę, tolėliau meldai linguoja gojeliais, plūduriuoja platūs lūgnių delnai. Prislenka kaip katinas ant galų pirštų, užsiglaudžia už alksnių. Vienoje vietoje tarp susigrūdusių tirščių šviečia langas. Lyg dalgiu kas būtų mostelėjęs – patraukli vietelė.

Gražiausią uodo trūklio lervą užveria ant aštraus kabliuko ir prakiša meškerę pro šakas ir nuleidžia į properšą. Susyk pakyla nuo dugno rainas ešerys, ir kirmėlytė su visu kabliuku prapuola jo kaulėtuose žabtuose. Plūdės kilis nučiuožia po vandeniu, meškeriotojas nė nepakirtęs kilsteli meškerykotį, ore it spyruoklė išsilenkia dryžuota žuvies figūrėlė.

Žvejys vos spėja nuiminėti laimikį, keisti masalą – ešeriai kimba aklai. Užtaikė ant besiganančio būrio. Kibimas nutrūksta taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjęs.

Erikas tūno alksnių pavėnėje. Saulė maudosi lengvame dūmelyje. Ant žolės krinta rausvi blyksniai, medžių lapijoje virpa šilta šviesa. Šešėliai parūkavę, ir tokie pat šilti kaip šviesa. O danguje stovi pūkiniai debesys. Balti baltučiai – jau taip išprausti ir tokie lengvi. Prisirinktum, pasiklotum – miegotumei kaip karalaitis.

Tyli medžiai, nuleidę lapus. Gegutės ir volungės užsičiaupusios. Žuvys sutingusios, nustojo maitintis. Vandens paviršius lygus kaip stiklas, net avižinė smulkmė liovėsi šokinėjus. Slopus dienovidis. Krūtinę maloniai slaugo ajerų, kemerų, mėtų aromatas.

Vaikinukas jaučia, kaip jo kraujas prisipildo saulės ir vasaros, subtilių žemės kvapų ir spalvų. Namo nesinori, kaimas darbuose. Virsta į minkštus žolių patalus, bemat nugali miegas.

Pašoka prieš pat saulėlaidą. Saulė paklojus rausvą lieptą per upę. Virpa, krūpčioja meldų stiebai, tarsi purtytų po vandeniu sklindanti muzika. „Ką tai galėtų reikšti?“ Užmeta meškerę į tą patį langą, kur dieną kibo ešeriai.

Keista: plūdė ima virpėti panašiai kaip tie meldai. Dreba, kreta, bet niekaip nepanyra. Sykiu nugrimzta iki kilio ir nebeiškyla. Erikas lengvai pakerta ir pajunta atoveiksmį valo gale. Liguistai suka ritės būgnelį, virš vandens iškyla žuvis, susilieja su gelstančia saulės šviesa. Ištraukęs į krantą, mėgina paimti rankomis. Kaip besistengtų, vis tiek išslysta.

Tokios puošnios ir tokios slidžios žuvies dar nesutikęs. Į kitas mažai panaši: apvalaina ir plati, tamsoko gymio, rausvomis akimis. „Tu, auksinė vakaro žuvis“ ,- taria pakėlęs prie veido. Jaudindamasis neria kitą kirmėlaitę ir vėl leidžia į properšą. Kartojasi pirmas variantas, po to dar…

Pusiaukelėje dviračiais pasiveja gretimo kaimo bernai. „Sveikas, žvejy!“,- spaudžia Eriką iš šonų. – Kaip žūklė?“ Vaikis nepatikliai kilsteli skiaurę. „Nagi, leisk pažiūrėti iš arčiau,- išplėšia iš rankos dešinysis ir abu sutartinai numina pedalus.

„Taip nesąžininga, tai mano, neturit teisės!“ – sudejuoja vaikinukas. „Nori liūlės?“ - grįžteli pristabdęs dviratį kampuoto veido juočkis. Kartėlio gumulas užgula gerklę ir smaugia.

„Tai ničnieko, visiškai tuščias?“,- užsipuola motina. „Turėjau gražios žuvies, bet atėmė“... „ Nevykėlis, dar meluoti sumanė. Geriau būčiau tavęs nepagimdžiusi. Vargas tu mano, tikra pražūtis!“

Vaikiui dvigubai sunkiau – tikra motina jo nesupranta. Tyli, galvą nuleidęs. „Perkaręs kaip šunytis - ką ėsi, jei nieko neparnešei? Jis mat turėjo, bet atėmė, ir sugalvok man. Prasitarsi kam šitaip, pirštais užbadys“…

“Tau, mamyt, tik ką padirbai, ką parnešei, tarsi vien tuo žmogus būtų gyvas“. „Nagi, pakartok savo teoriją!“ – Arvydienė išsilenkusi kaip pantera. Rodos, dar žodis, ir puls sūnų. Netikėtai išsikvepia, prisiminus tetos Emilijos žodžius. Rytą, išginusi karves į ganyklą, pasiskundė dėl savo paauglio sūnaus vyresnei kaimynei.

„ Tik nesakyk, kad taviškis laksto, uodegą parietęs. Ar tas Šernų narkomanas, kurs kapuose paminklus išvartė, ar tas pasileidėlis, kurs Kaulinių mergiūkštę vaikeliu apdovanojo, tau geresni ? Erikas ir gyvulius žiūri, ir šienauti padeda, savo akimis mačiau, pilną šakę mėšlo rauna kaip tikras vyras. Nepamiršk, kad jam dar tik šešiolika“, - rėžė kaimynė. „Šiąnakt gulėsi kambaryje!“ – jau ne taip griežtai nuskamba motinos balsas prietėmyje.

Erikas ilgai vartosi lovoje, negali nusiraminti. Kai motina įminga, patylom išlipa pro langą. Pasiima iš sandėliuko meškerę ir vėl skuodžia prie upės. Įsikuria ties senąja brasta, tapusia žvėrių girdykla.. Visą naktį vilioja karšius. Keli momentai kibimo azartu iš proto veda. Ir negali būti įspūdingiau už mėnulio šviesoje šėlstančią užkibusią žuvį.

Teisybę sakydavo dėdė Juozapas, kad brastoje vasaros naktimis gražiai eina karšiai. Aukštai pasiraitojęs kelnes, brenda per šaltą rasą, kojų tarpupirščiai primušti žolės. Nuotaika tokia pakili - kaip tekanti saulė. Šįryt jis išgins karves į ganyklą.

Koks mistiškas pagirys! Trimis sluoksniais nugulusi migla. Kiekvienas ruožas tarsi kreida užbrėžtas. O kaip spindi vanduo upelėje! Į tekančią saulę pasuka veidą vandens lelija. Pamažu skleidžiasi lyg iš balto marmuro išskobtas jos žiedas. Jame atsispindi dangaus dieviškų akių mėlis ir saulės lūpų auksinis blyksnis.

Erikas pajaučia tokią jausmų pilnatvę, kokios dar niekada nebuvo išgyvenęs. Ir visa – vanduo, žolės ir žuvys, medžiai ir paukščiai, žmonės, visa erdvė ir žemė, visa kas gyva ir negyva, susilieja į vienumą. Vientisą kūną ir sielą

Tyliai šniokščia upelė. Visada tokia gyva ir gera.