Arba spėlioti: atims agurkus ar paliks? Laoso pareigūnams į viską buvo nusispjaut. Nesudrumščiamo stoiškumo pamaina pasitaikė. Ten pas juos net jauna pareigūnė nė karto nešyptelėjo. O tai jau netikėta. Sėdėjo sau, vartė pasus, su vienu net panagę prasibraukė ir nuo antpečių musę nuvijo. Ir jokios reakcijos į kvailas mūsų veidų išraiškas. Tokio fiasko su moterimis dar nebuvome patyrę.
O štai vietnamiečiams pasirodėme labai įdomūs. Greičiausiai dėl to, kad jų kontoroje moterų nebuvo.
- Kas čia? – paklausė vienas, vienbalsiai visiems ten nuprendus pasidomėti, kas mūsų kuprinėse. Juk rytas, nuotaika gera, veikt nėra ką. O ir tokių su šalmais, tuščiu narveliu ir kliuksinčiu žaliu indu ne dažnai pamatysi.
- Gėrimas, - atsakiau pareigūnui tapšnojant per mažos talpos buteliuką, įvyniotą į laikraštį. – Siuvenyras.
- Ne, ačiū, - iš karto kaltai šypsodamasis padėjo atgal, aiškiai pagalvojęs, kad vežu tą naminę su maža kobra viduje ne savo tėčiui, o jam – senam vaikystės draugui.
- Kaip nori. Daugiau tai ne ką ir turiu, neįsižeisk.
Narvelis šį kartą didesnio susidomėjimo nesukėlė. Padėvėtas jau, vietomis izoliacija paklijuotas. Vienišas. Kai jau visi nešuliai buvo apžiūrėti, liko tik tas, vienas, stovėjęs nuošalyje. Su agurkais.
Specialiai kiek atokiau palikom, kas ten žino, kokios čia maisto kontrabandos mados ir muitininkų rytinė savijauta po vakar. Naiviai tikėjomės, kad net išvis nepastebės, nes filmavimo technika jiems sukėlė baisiai didelį susidomėjimą.
Labai išprusę jie šioje tarnyboje, iš karto matai, kad atrenka tik geriausius:
- Kamera, - ištarė vyriausias rodydamas atititinkama kryptimi. O operatoriaus Edžio santūrus galvos linktelėjimas, patvirtinęs jo žinias taip pradžiugino, kad, galvojom, jau paleis. Ne. Pamojo ant stalo atnešti paskutinį, dar netikrintą daiktą.
Pasakysiu jums atvirai. Pirmą kartą mūsų kelionėse nebuvau įsimylėjęs mašinos. Nes ir negalėjau. Keista, jei nutiktų atvirkščiai. Juk jų šį kartą buvo net aštuonios!
Gerokas pasileidėlis turėtum būti. Plius jos visos ne visai mano skonio ir mėgstamos amžiaus grupės. Bet štai agurkų niekaip nesutikčiau atiduoti. Tikrai. Todėl tylėdami ruošėmės paskutinei kovai.
Vytaras, paėjęs kelis žingsnius į šoną, meiliai, lyg paskutinį alų vasarą užsidarius parduotuvei, pakėlė nuo žemės sandariai uždarytą, nepermatomą, bananų lapų tapetais iš vidaus dengtą indą su mirkstančia žaluma.
Atsargiai, kad nesujudintų ir nepertrauktų sudėtingo rūgimo proceso, padėjo ant stalo. Pareigūnui mostu parodžius ištraukti iš maišo, paklausė. Laukėm. Atėjo dar keli. Visi žiūrėjo. Iš viršaus, iš šono. Bet nelietė. Atsirado net tam tikra įtampa, dingo šypsenos ir betarpiškumo atmosfera. Tada jaunesnis tam vyriasniam kažką pašnabždėjo. Šio akys iš nuostabos vos neiššoko.
- Aaaaaa,- žinovo tonu teištarė ir greitu mostu parodė susivyniojus pasiimt. – Eikit.
Jau žinau, ką veiksiu paskutinėmis gyvenimo minutėmis. Po kokių šimto metų, paglostęs savo senutes dukras, solidžius anūkus ir nebesuprantamus proanūkius, pabučiavęs savo gražuolę žmoną, užmerksiu akis. Pagalvosiu, kad visai įdomių nutikimų pačiam buvo. Tik prieš išeidamas vieno dalyko vis tik gailėsiuos. Kad taip ir nesužinojau, kokie buvo tie stebuklingi žodžiai, kurie išgelbėjo mūsų agurkus?
