Ragana, grįžusi atgal, pasiėmė kitą šluotą ir su beranke ir apdegusia drauge vėl išskrido. Prieš tai ji uždavė didžiajam šuniui apkerėtų vaistų, nuo kurių paraudo jo akys ir pakilo įsiūtis draskyti viską, kas stovi ar juda aplinkui.
— Naktimis mūsų priešai miega, galime skristi be jokios baimės. O jei kas bandys įeiti, tą mano didysis šuo akies mirksniu sudraskys į gabalus... Sargas geras, skriskim ieškoti geresnės vietos ir kitą naktį persikelsime į ją...— užbaigė ir kartu pakomentavo savo tolimesnius žingsnius.
Raganai būtinai reikėjo skristi, nes matė, kad nuo žmogeliuko arba juodojo žaibo pabėgti ir pasislėpti kitaip negalės. „Būtinai reikia kur nors kalnuose susirasti naują vietą ir šiąnakt, tuoj pat, kol niekas netrukdo, su diduma savo daiktų ir brangenybių bei užburtais vergais persikelti ten“.
Mantas nutarė nebesekti raganų skraidymo, o pasinaudoti proga, įeiti ir gerai apžiūrėti urvą. Gal jam šiąnakt, niekam nieko nepasakius, pavyks pavogti užburtąjį ir raganos kambariuose paslėptą karalių...
Atsidūręs prie užrakintų durų, jis, pasinaudodamas Pinčiaus lazdele, labai padidino rakto skylutę ir kiek pats susimažinęs, ant savosios šluotos įskrido į trečiąjį ir ketvirtąjį kambarius. Prie durų pamatė didelį ir bjaurų, ugnimi spjaudantį šunį, kuris galėjo jį iš karto sudraskyti, praryti arba sudeginti.
Teko vėl pasiversti dideliu žmogum. Šuo baisiausiai lojo ir draskėsi ant storos grandinės. Tada Mantas jį užbūrė lazdele:
— Kas prie tavęs prisilies, tepavirsta mažu vabalėliu,— po to ta pačia lazdele dar paerzino šunį, kišdamas jam prie pat nosies ir lyg netyčia numetė ją ant žemės, Šuo griebė lazdelę ir net nebespėjęs jos sukąsti, pavirto į mažą, gailiai cypčiojantį šuniuką — vabalą. Mantas tada sučiupo jį, įsidėjo į kišenę ir paėmęs lazdelę pateko į ketvirtąjį kambarį. Tuoj išlaisvino baisiomis grandinėmis prie sienos prirakintą karaliūną, sumažino jį, įsidėjo į kitą kišenę ir nedelsdamas išskrido atgal.
Beskrendant pajuto — labai kaista, pradėjo rūkti ir tuoj pradėjo degti viena švarko kišenė. „Matyt šposus krečia man tas šunėkas,“— pagalvojo ir išmetė jį ant urvo grindų. Šuo, nors mažas, tebebuvo piktas ir norėjo pasivyti beskrendantį Mantą, bet bebėgdamas prie urvo angos pateko į mirties duobę ir jį, net nekramtęs, prarijo krokodilas.
Jau greitai turėjo aušti. Mantas, niekur negaišdamas, nusileido į duobę kalno papėdėje. Rytmety pabudusiems lovliams papasakojo viską apie naktinius nuotykius.
— Tai ar mums bereikia čia gaišti, jei jau išlaisvinome karalių? Gal laikas tuoj pat ruoštis namo?..— klausė Žalis.
— Bet urve yra daugiau kankinių. Argi juos paliksime?— klausė Mėlynukas.
— O ragana? Ar leisime, kad vėl kankintų nekaltus žmones?— klausė Juodis.
Sutarė, dar pasilikti ir neišskristi tol, kol nepagaus raganos ir neišlaisvins raganos kambariuose likusių belaisvių.
64. Karaliūno pasakojimas
Iš urvo išgelbėtasis ir ilgai raganos kalėjime grandinėmis prie akmens sienos prirakintas karaliūnas buvo liesas kaip skiedrelė. Besimatė tik vešli žila barzda ir giliose akiduobėse blizgančios mėlynos akys. Kai Mantas jį perrenginėjo kitais drabužius, matė,— iš jo belikę oda ir kaulai. Pailsėjęs ir pavalgęs, savo išgelbėtojams karalius papasakojo:
— Kai ragana, pasivertusi skrendančiu slibinu, suleidusi nagus į mano pečius ir nugarą nešė į kalnus, aš visas buvau apšalęs storu ledu ir bemaž jau miręs. Kai atsigavau, jau buvau kalėjime ir stora grandinė žlegėjo apjuosusi mano kaklą, rankas ir kojas. Šalia geldoje, kaip kokiam šuniui, buvo pamesta keletas apgraužtų dvokiančių kaulų. Aš nieko nevalgiau, nes man akyse iki pat šiol vis vaidenosi nekaltai nužudyti mano vaikai ir aš negalėjau sau atleisti, kad taip nepagalvojęs ir neištyręs vedžiau mergaitę — raganą. O — oo, kokia ji man tada, kai buvau dar jaunas, pasirodė neapsakomai graži, aš ištisomis valandomis negalėdavau į ją atsižiūrėti. Dabar žinau — ji buvo mane apkerėjusi ir aš nieko aplink save nebegalėjau nei matyti, nei suprasti. Kai supratau, jau mano vaikeliai buvo pagrobti, o gal ir nužudyti, o aš pats atsidūriau jos klaikiame kalėjime.
— Per savaitę,— tęsė karaliūnas,— po du kartus į kalėjimą užeidavo pati ragana, buvusi mano žmona, ir visada surasdavo kaip nors mane įskaudinti ar kankinti. Vieną kartą ant kaklo esančią grandinę taip suveržė, kad nebegalėjau kvėpuoti ir nukritau be sąmonės, kitą kartą — surišo rankas ir pakabino ant geležinio kablio sienoje, trečią — šukavo galvą su šukom, kur vietoj dantų buvo aštrūs peiliai ir taip supjaustė galvą, kad aš per akis užlietas krauju nieko nebegalėjau matyti... Visada išeidama primindavo:
— Mano vyre, aš tave taip globosiu, kol gyva būsiu... Niekada nepamiršiu tavo išmintingo karališko nuosprendžio, kai buvai nuteisęs mane myriop...
— Aš nieko jai nesakydavau, nes aš buvau pusgyvis ir man jau nebeskaudėjo. Tik akyse vis rodėsi mano nekalti vaikeliai. Vis smerkiau save, kad per mažai dar kenčiu, o jie pagrobti ir išvaryti iš namų kentėjo daug daugiau...
Karalius apsiverkė, skruostais ritosi didelės skausmo ašaros. Paskui tęsė:
— Šalia manęs kambaryje, kaip didžiulės pailgos dėžės, buvo sudėti kažkokių nelaimingųjų karstai. Ragana, užėjusi į kambarį, kiekvieną kartą prieidavo prie jų, pabelsdavo ir ausį pridėjusi klausydavosi, ar kas begirdėti. Tuoj iš karsto pasigirsdavo tartum koks krebždesys ar aimana, o jos lūpas ištempdavo pagiežinga šypsena...
— Tikriausiai, ten yra uždaryti kokie nors jos paniekinti ir ką nors blogo jai padarę kankiniai,— pastebėjo Žalis.
— Ir man taip atrodydavo,— pridėjo karalius ir, nuo aiškinimų pavargęs bei iš naujo viską perkentėdamas, nurimo.
— Tai mums būtinai reikės dar ten įeiti ir apžiūrėti...— samprotavo Mantas.
— Būtinai,— pritarė lovliai.
65. Raganos įniršis
Ragana su savo draugėmis į urvą skrido gerai nusiteikusi, niūniavo kažkada pas Liuciferį išmoktą dainelę:
Gyvenimas visas — šiukšlyno duobė,
Į peklą pakliūti — didžiausia garbė...
Užvirinsim smalą, — putos kaip alus
Be gailesčio skalbsim niekingus kvailus...
Pasisekė jai tolimam snieguoto kalno plyšyje surasti dar gilesnį urvą. Galvojo: „Jei šiąnakt su visais senojo urvo vergais ir rakandais pavyks ten persikelti, tai niekas niekada mano naujos buveinės nebesuras. Nuo šiol galėsiu laimingai gyventi ir niekuo nebesirūpindama jodinėti ant savo kumelaitės, kaip tinkama tvarkyti namų reikalus...“
Bet nebuvo lemta išsipildyti raganos svajonėms: senajame urve neberado savo didžiojo šuns, kažkas buvo pagrobęs ir jos buvusį byrą — karalių. Ketvirtajame kambaryje pamestos ant žemės tįsojo tik vienos grandinės, o karaliūno nebebuvo. Ragana iš pykčio ir nevilties sustaugė kaip šimtas vilkų. Sudrebėjo visas kalnas, o nuo urvo sienų ir lubų pradėjo byrėti didžiuliai akmenys. Valdovės draugė dar nebuvo mačiusi taip įpykusios savo šeimininkės ir išsigandusi šoko ant savo šluotos ir kaip iššauta kulka movė iš urvo. Skubėjo kuo toliau nuskristi ir pasislėpti, nes pamatė — šis auštantis rytmetis urvo gyventojams nieko gero neatneš. Raganos įniršio niekas nebegalės sustabdyti ir čia įvyks nenumatomi dalykai.
— Na, palaukit, dabar išvysit — ko nematę, išgirsit — ko negirdėję...— siuto iš nevilties nieko aplink nebematydama ragana.— Nėra gyvenimo man, nebus ir jums... Tuoj, prakeiktieji, pamatysit ką aš dar galiu, tuoj pamatysit ir pajusit savo nelaimingomis galvomis...
Pasiėmė ragana į rankas didįjį užburtą savo kastuvą, užskrido ant stačios ir aukštos urvo uolos į pat jos viršūnę, didžiuliais luitais pradėjo kirsti kalno uolą ir versti viską žemyn. Didžiuliai akmenys dundėdami krito kalno papėdėn, o smarkiau mestieji pasiekdavo kraterį ir nukritę į jį toli taškydavo raudonai ištirpusią magmą, kuri ugniniu lietumi krito į pievas ir degino viską aplinkui. Pasibaidę ugninio lietaus raganos arkliai gailiai žvengdami lėkė kuo toliau nuo kraterio, o jos gražioji kumelaitė, užtiškus didžiuliam magmos kiekiui, čia pat pievoje sudegė ir susilydė į į didelį juodą sustingusios lavos kalnelį.
Daug akmenų krito prie pat urvo angos ir aptaškyti kraterio magma vienas su kitu susilydydavo į vientisą uolą ir įėjimas į kalno urvą iš visų pusių pradėjo smarkiai siaurėti. Ragana darbavosi taip triukšmingai kirsdama ir šaukdama bei ūkčiodama, visai nieko nebepaisydama ir nebematydama, kad Mantas ir visi trys lovliai išgirdo ir, iškišę iš duobės galvas, nustebę žiūrėjo ir negalėjo suprasti, kas čia darosi. Pamatę kalno viršūnėje besidraskančią ir jau gerokai kalną nuardžiusią raganą, visi sunerimo.
— Nejaugi raganų valdovė pasiuto, o gal ko prisirijusi išėjo iš proto?.. Ar matot, ką ji daro? Nori visus, kurie liko jos urve, palaidoti gyvus ir ne tik sunaikinti visą kalną, bet ir amžinai paslėpti įėjimą į savo urvą...— pastebėjo Žalis.
— Tegu, tegu... Juk pradėjusi tokius darbus, ji pati lenda mums į nagus... Atėjo pats laikas ją nuraminti ir priglausti mūsų kišenėn...— aiškino Juodis.
— Tik greičiau imkimės veikti. Turim suspėti, kol senė tebesiautėja, nes kai atsikvošės, prie jos nebeprieisime,— skubino Mantas.
— Pasiverskime nematomais ir kai tik ji pasilenks prie savo didžiojo kastuvo, visi trys kirskim į kvailą jos makaulę... Nudardės nuo kalno kartu su savo uolomis, o Mantas, kaip ir kitas jos drauges,— beveizint sumažins, suriš ir įsikiš į švarko kišenę,— siūlė ir skubino Mėlynukas.
Ir jie, palikę karaliūnui saugoti surištąją raganą, išlipo iš duobės, pasivertė nematomais ir susėdę ant Manto šluotos nuskrido į kalno viršų. Pūtė šaltokas rytmečio vėjas, visas kalnas dundėjo ir šokinėjo nuo raganos kastuvo smūgių.