Antrus metus Lietuvos teatrą reprezentuojanti programa prasideda kameriniu Agniaus Jankevičiaus spektakliu “Žiurkiagalviai” bei naujausia režisieriaus Jono Vaitkaus vizija Fiodoro Dostojevskio “Demonų” tema. Tiesa, velnių čia būta kur kas daugiau, kaip ir aktorių, kurių šiame spektaklyje užimtas bene rekordinis skaičius – net 40.

Garsiausio XIX a. Rusijos rašytojo Fiodoro Dostojevskio romanas “Besy” vadinamas vienu teatrališkiausių jo kūrinių. Tai romanas apie žmogaus dvasios nuopuolį, per konkrečias buitiškas situacijas tyrinėjantis svarbiausius būties klausimus. Romano teatrališkumą, daugiaveidiškumą liudija jau pats romano pavadinimas, sukeliantis nemaža keblumų šio F. Dostojevskio veikalo vertėjams. Režisierius Jonas Vaitkus inscenizacijos pagal šį romaną pavadinimu pasirinko beveik visus lietuviškus rusiškojo žodžio “Besy” atitikmenis – “Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai”.

Pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, “Demonuose” yra daug sąsajų su ankstesniais F. Dostojevskio kūriniais, tačiau tik šiame romane taip plačiai apjungtas ir apibendrintas požiūris į žmogaus esmę, atkreiptas dėmesys į žmonių vidinį pasaulį, jų emocijas, savotišką apsėstumą, dėl kurio prarandama garbė, gėda, vertybės, ryšys su gamta, su Dievu, tikėjimas savo keista galybe, mokslu arba ateizmu. Visi šie dalykai tarsi sproginėja žmoguje, o jų susidūrimai ir gimdo apsėstumo įspūdį. J. Vaitkus įsitikinęs, kad “Demonuose” nėra nė vieno personažo, kuris nebūtų šito paliestas, o pozityvūs dalykai – nepaliesti “apsėstumo” – “išmėtyti” po kai kuriuos personažus, kurie vis tiek toje terpėje tarsi priversti taip intensyviai veikti ir taip intensyviai kovoti arba taip intensyviai slėpti save, kad tai irgi panašu į apsėstumą. Režisieriaus požiūriu romanas ypač energetiškas, tiesiog akrobatiškas: savo emocijom, transformacijom, kurios eina iš pasąmonės, žmogiško jausmo, o ne iš proto, savisaugos ir ėdrumo instinktų. Fiodoro Dostojevskio “Demonai” – pranašiškai skelbia artėjančią katastrofą: ištikus dvasinei krizei, pasaulyje prasideda katastrofų laikotarpis. Dostojevskis tai įvardija, Vaitkus dar kartą patvirtina.

Šiandien žiūrovai galės pamatyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos IV kurso aktoriaus meistriškumo studentų autobiografines improvizacijas spektaklyje “Atviras ratas” bei gana retai rodomą naujausią režisieriaus Eimunto Nekrošiaus Senojo Testamento poemos motyvais sukurtą spektaklį “Giesmių giesmė”.

Sekmadienį Jaunimo teatro “Salėje 99” bus parodytas premjerinis Cezario Graužinio ir “Cezario grupės” spektaklis “Pasikėsinimai”, toliau tyrinėjantis žiūrovo fantazijos galias ir ribas. Pagrindinė spektaklio tema – komunikacijos katastrofa, pasireiškianti šiuolaikinėse masinės informacijos priemonėse, kurios simuliuoja komunikaciją ir užgožia realybę, pateikdamos begalę jos interpretacijų. Apeliuodami į šias klišes, jauni aktoriai provokuoja publiką pasitelkus savo vaizduotę užpildyti prieš ją esantį tuščią ekraną – susikurti individualią kiekvieno epizodo versiją kaip trumpą savo filmą.

Didelė staigmena laukia Kauno dramos teatro mėgėjų. Sekmadienį ir pirmadienį bus galima pamatyti net tris šio kolektyvo spektaklius. Nebaigtoje remontuoti, bet duris jau atveriančios “Menų spaustuvės” pagrindinėje salėje žiūrovai turės unikalią galimybę pamatyti į vieną fantastišką reginį spektaklyje “Nusiaubta šalis” įtrauktus skirtingų teatrų ir kartų aktorius. Už geriausią metų režisūrą, aktoriaus vaidmenį bei debiutą pelnė Gintaras Varnas, Dainius Kazlauskas ir Marius Jampolskis. Spektaklio-projekto koncepcija susijusi su „nusiaubtos šalies” sąvoka šiuolaikiniame pasaulyje – nykstančios istorinės atminties arba postindustrinio peizažo erdvėje tai ne tik geografinė, bet ir filosofinė kategorija. Ji egzistuoja tarp praeities ir dabarties, tarp civilizacijos ir gamtos – esminių šiuolaikinę visuomenę draskančių prieštaravimų.

Režisieriaus Gintaro Varno pasirinktas meninis sprendimas apima skirtingas teatrines formas, – nuo Rytų šešėlių ir Viduramžių lėlių teatrinių priemonių iki šiuolaikinio „naujojo realizmo” stilistikos. Kiekvienas atskiras po netradicines, postindustrines erdves keliaujančio spektaklio pristatymas susiejamas su realią istorinę atmintį turinčiomis erdvėmis ir miestų pavadinimais. Tai pirmas tokio masto bandymas Lietuvoje teatro priemonėmis įsisavinti neteatrines erdves. Spektaklis buvo rodomas buvusioje komunistinio „Tiesos“ laikraščio spaustuvėje Vilniuje, Klaipėdos laivų statykloje bei legendinėje „Solidarumo” gimimo vietoje Gdanske, taip pat buvusiame Kauno kailių fabrike. Spektaklyje-projekte dalyvauja specialiai jam suburti stipriausi jaunosios ir viduriniosios kartos Lietuvos teatro aktoriai.

Taip pat bus galima pamatyti dar du kauniečių spektaklius – Maskvoje gyvenančio ir dirbančio Valiaus Tertelio režisuotą “4.48 Psichozė” pagal Saros Kane pjesę bei neseniai savo teatrą įkūrusio aktoriaus Gyčio Ivanausko monospektaklį “Švyturys”, kuriame jis debiutavo ir kaip scenografas. Ant tapetais išklijuotų sienų herojus piešia tą pasaulį, kuriame išties gyvena jo personažai. Tai vaikystės svajonių ir fantazijos pasaulis, kurį gali pamatyti tik vienatvės tuštumoje ir tamsoje – kai tikrojo švyturio šviesa užgęsta.

“Lietuvos teatro vitrina” Rugsėjo 30 – spalio 3 d. Menų spaustuvėje, Rusų dramos bei Nacionaliniame dramos teatruose.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją