Vienas mūsų pažįstamas jordanietis, viešėjęs Lietuvoje, stebėjosi, kad mūsų šalyje žmonės perka po vieną obuolį ar kelis gramus prieskonių. Jordanijoje net ir pats vargingiausias žmogus gali nusipirkti dėžę vaisių arba pūdą prieskonių.
Amano turguje mes lyg magnetai traukėme vietinių žvilgsnius, pardavėjai mūsų merginoms siūlė ragauti įvairių, man net nematytų vaisių. Juokingiausia, kad vienas pardavėjas, nebežinodamas kokį skanėstą man pasiūlyti, į rankas įbruko agurką. Matyt, pagalvojo, kad mes tokių daržovių neturime.
Beformės moterys
Pats miestas atrodo apgriuvęs - pilki, neišvaizdūs pastatai, tačiau šalia stūgso istoriniai paminklai: amfiteatrai, gražiausios mečetės, istoriniai paminklai. Įdomiausia buvo žvalgytis ne į statinius, o į žmones, ypač moteris. Visos jos nešioja čadras, todėl tampa panašios į juodas beformes būtybes, plaukiančias miesto gatvėmis. Mačiau ir moterų, kurios vaikščiojo užsidengusios visą veidą, net rankas - viskas užmaskuota taip, kad nematyti nė mažiausio kūno lopinėlio. Vienas jordanietis pasakojo, kad taip rengiasi itin religingos arba labai pavydžius vyrus turinčios moterys, nors daugumai jordaniečių toks visiškas moterų "užmaskavimas" atrodo nepriimtinas.
Į kavinę neįleido
Vaikštinėdami po senamiestį patekome į keblią padėtį. Norėdami atsigaivinti ir atvėsti nuo svilinančio karščio nusprendėme užsukti į kavinę. Pasirodo, į kavines (socialines erdves) gali įeiti tik vyrai! Tad mums nusipirktą limonadą teko gerti tiesiog gatvėje, po medžiu.
Beje, kavinės labai paprastos, dažniausiai ant plastmasinių kėdžių sėdi tuntas rūkančių vyrų ir geria arabišką arbatą.
Vandenyje - tik 15 minučių
Važiuojant link Negyvosios jūros, kuri yra tarp Jordanijos ir Izraelio, pasienio kontrolės punktuose kelis kartus buvo patikrinti mūsų dokumentai, o vienas pareigūnas vis klausinėjo, kur ta Lietuva. Manau, mūsų kraštas jiems žinomas tiek, kiek ir Lietuvoje Jordanija.
Beveik visa Negyvosios jūros pakrantė privatizuota, todėl norint pamatyti jūrą iš arčiau tenka mokėti už įėjimą. Pati jūra - didelė ir sūri, nors iš tiesų tai žemėlapyje vos įžiūrimas ežeras (810 kv.km).
Prieš brendant į vandenį vietiniai draugai perspėjo, kad nesitaškytume sūriu vandeniu, nes gali patekti į akis. Kitas perspėjimas - nesišlapinti jūroje, nes vanduo gali išgriaužti visus vidaus organus.
Kitame jūros krante matosi Izraelis ir atrodo, kad net ir ne itin patyrusiam plaukikui šis atstumas būtų įveikiamas. Paklausus vietinių, ar kas nors mėgino keliauti tokiu būdu, šie paaiškino: "Jūra tokia sūri, kad joje ilgiausiai įmanoma išbūti 15 minučių, vėliau druska ima griaužti kūną. Kadangi šio atstumo taip greitai įveikti neįmanoma, jūra labai patikimai saugo nuo įsibrovėlių iš kitos kranto pusės."
Pirmąkart įbridę į Negyvąją jūrą ėmėme plūduriuoti. Nepamėginus sunku šį procesą įsivaizduoti. Sūrus vanduo taip kelia, kad nieko nereikia daryti. Paskui pasidarėme grožio kaukę - visą kūną išsitepėme Negyvosios jūros moliu, kuriame gausu mineralų, druskų ir kitokių naudingųjų medžiagų. Moliui išdžiūvus, nebegalėdami ištverti druskos griaužimo, nusiprausėme po dušu - visi jautėmės labai pagražėję.
Arabų moterys maudosi vilkėdamos čadras. Niekaip nesupratau, kaip po to jos nusiplauna nuo kūno druską.
Vestuvėse - arbata, ne alkoholis
Į vestuves, kur buvome pakviesti, atėjome apsirengę tautiniais lietuvių drabužiais (norėjome, kad susirinkusieji daugiau sužinotų apie Lietuvą). Pirmiausia nuvykome į jaunosios namus. Čia buvo įleidžiamos tik moterys ir merginos, tad mūsų vyrams teko laukti lauke. Visa laiptinė išpuošta gėlėmis, o jaunoji kartu su draugėmis ir šeima išsidabinusi laukė atvykstančio jaunikio ir jo palydos. Pasipuošusios nuotakos išties atrodo įspūdingai, tad vyrai jas vestuvių dieną turėtų įsimylėti dar kartą.
Po kiek laiko į jaunosios namų kiemą suvažiavo daugybė signalizuojančių automobilių, autobusų, iš kurių ėmė lipti būriai žmonių. Jaunosios namuose prasidėjo tikra šventė. Jaunikis kreipėsi į jaunosios tėvą ir paprašė jos rankos, o kai tėvas sutiko atiduoti dukterį, visos moterys ėmė skleisti specifinį garsą, kuris priminė gagenančias gerves. Įvykusio "sandėrio" proga visi susirinkusieji vaišinami arabiška arbata (ir jokio alkoholio!), namai smilkomi smilkalais.
Bučiuoti į lūpas draudžiama
Kartu su visais puotos dalyviais, kurių buvo per 200 (Jordanijoje tai vidutinio dydžio vestuvės!), nuvykome į šventei skirtą vietą. Jaunieji pagal visas tradicijas apsikeitė žiedais ir pirmą kartą pasibučiavo: vienas pakštelėjimas į vieną žandą, kitas - į kitą, paskutinis - į kaktą, nes bučiuoti lūpas griežtai draudžiama (iki vestuvių su būsimu vyru negalima net pasibučiuoti, apie ką nors daugiau net kalbos negali būti). Tuomet aidint plojimams ir vėl moteriškam "gervių gagenimui" jaunieji buvo pasodinti į gėlių sostą. Po pirmojo jaunųjų šokio (valso čia niekas nešoka) prasidėjo linksmybės.
Jordanijoje per tradicines vestuves višiškai negeriamas alkoholis, prie stalų taip pat ilgai nesėdima, tad jie tiesiogine to žodžio prasme vestuves atšoka.
Įdomi vestuvių tradicija - sveikinančiosios šeimos vyras jaunajam spausdamas ranką perduoda pinigų kupiūrą, kuris ją paslepia užantyje. Pasirodo, vestuvės niekada nebūna nuostolingos - jaunieji iš "slaptai" perduodamų pinigų gali nusipirkti net butą.
Vestuvių organizavimas yra vyro šeimos ar giminės reikalas, jaunosios šeima prie vestuvių šventės išlaidų visiškai neprisideda. Jaunasis, norėdamas vesti, turi turėti būstą, į kurį parsives žmoną. Matyt, dėl šios priežasties Jordanijoje vyrai neveda labai jauni.
Moterims - kas lieka nuo vyrų stalo
Tiek šokusi, kiek teko per jordanietiškas vestuves, matyt, dar niekada nebuvau, tad rytą keltis buvo sudėtinga. Tačiau laukė nauji įspūdžiai - važiavome į kaimą aplankyti vieno mūsų draugo šeimos. Kai atvykus mus pasitiko pažįstamas Failo, jo brolis ir pusbrolis, pasisveikindama pusbroliui padaviau ranką, o jis man sako: "Ne, ne, negaliu." Aš net sumišau, nežinodama, kaip dabar reikės elgtis.
Kai pasiekėme jų namus, mus pasitiko gausybė žmonių. Nusiavę batus, įžengėme į vidų. Svetainėje buvo pilna minkštų gultų su pagalvėlėmis palei sienas, vidury - kilimas. Pabendravę su šeimos vyrais ir vaikais buvome pakviesti valgyti - per visą šį laiką nematėme nė vienos šeimos moters. Pasirodo, vyrai ir moterys valgo atskirai.
Kadangi atvykome svečių teisėmis, mums buvo galima valgyti kartu su šeimos vyrais. Maistas buvo patiektas ant žemės, o valgyti reikėjo rankomis - iš ryžių pasidaryti kamuoliukus, pamirkyti jogurtiniame padaže ir valgyti užkandant vištiena.
Pavalgę prigulėme ant pagalvėlių, tuomet likęs maistas (pagal vietos tradicijas) buvo nuneštas valgyti moterims. Šeimos vyriausiasis vyras pasakojo apie šeimos hierarchiją - šeimoje viršiausias yra jis, o labiausiai gerbiama - šeimos vyriausia moteris, labiausiai mylimi vaikai - vyriausiasis ir pagrandukas.
Po kiek laiko vyrai išėjo apžiūrėti šeimai priklausančio sodo ir žemių. Kadangi mums buvo pasiūlyta likti namie ir pabendrauti su moterimis, mes taip ir padarėme. Jos mums papasakojo, kad nė viena moteris jų šeimoje nedirba (Jordanijoje tai įprasta), nors visos baigusios aukštuosius mokslus. Moterims negalima rūkyti ir vartoti alkoholio - tai nepatinka Alachui.
Moteris labiausiai domino mūsų šeimos, kiek mes turime brolių ir seserų. Labai nustebo sužinojusios, kad mūsų šalyje įprasta seneliams gyventi atskirai.
