Viskas įvyko ne tais neatmenamais pasakų laikais, bet ir ne vakar - prieš šešis metus. Praktiškai, lygiai prieš šešis - rugpjūčio vidury. Tuo metu teko kelias savaites studijuoti Bergeno universitete, gamtos grožiu ir nuolat purškiančiu lietumi (sako, kažkada jis net buvo papuolęs į Ginesso knygą kaip miestas, kuriame daugiausiai dienų per metus lijo) pasižyminčiame Norvegijos mieste prie Atlanto vandenyno.
Pasibaigus kursams lietuvis kursiokas pasiūlė apsukrų ekonominį planą: "grįžtam" sako "tranzu į Lietuvą, o likusį nepanaudotą lėktuvo bilietą parduosime". Bilietas, beje, buvo pirktas šį rašinių konkursą organizuojančioje agentūroje, kuri tuo metu vykdė tokio tipo "socialinę programą".

Na, pasiūlymas buvo viliojantis. Čia pat į galvą lindo mintys apie pagerėjusią studentiško gyvenimo kokybę, apie beatsiveriančias perspektyvas ir sutaupytų pinigų panaudojimo būdus. Taip kad net ir tokio žygio neplanavęs, nusprendžiau žemiškesniu būdu pažinti šiaurinį regioną.

Kalbant apie kelionę nuo Bergeno iki Oslo galima būtų paminėti mūsų nuo pradžių klaidingai pasirinktą tranzavimo strategiją. Klaida Nr.1: nestabdykite Norvegijoje automobilių, būdami abu vaikinai (ypač jei vienas iš jų pasižymi vešlia barzda), ir su savimi turėdami dar bent dvi vietas užimančią mėnesinio gyvenimo mantą. Klaida Nr.2: nestabdykite mieste, kaip ir miesto prieigose, nes nieko daugiau kaip nuoširdžių mojavimų ranka, palinkėjimų gero vėjo ir nuostabos nesulauksite. Klaida Nr.3: nestabdykite ir greitkeliuose, nes Norvegijoje tai draudžiama. Siauruose kalnų keliukuose, savo ribomis sutampančiais su bedugnių pradžia, stabdyti kažkaip irgi neišeina, nes žmogus nepasižymi gebėjimu ilgai plasnoti ore, o stovėti ant važiuojamosios dalies taipogi kiek pavojinga.

Taip kad pažiūrėjus retrospektyviu istoriko žvilgsniu, susidaro įspūdis, kad visas užmanymas tarsi nuo pradžių buvo pasmerktas žlugti. Negana to, mes kaip idealūs optimistai ant popieriaus lakšto šratinuku išbraižėm STOKHOLM, kas, aišku, dėmesio susilaukdavo, bet tokiai ilgai kelionei su neįprastais tipais niekas keliauti nesiryždavo.

Kaip bebūtų, Oslą pasiekiau tą pačią dieną. Netgi penkiomis valandomis anksčiau nei mano grupiokas! Iš miesto iki greitkelio mane sutiko pavežti vienas australas, vos prieš kelias dienas nusipirkęs naujutėlaitį lengvajį sunkvežimuką. Vietos kolegai kabinoje, aišku, nebuvo. Iki šiol prisimenu jo akmeninį veidą, man pravažiuojant pro šalį ir džiaugsmo pilna išraiška (galų gale po dviejų valandų stovėjimo!) bandantį paaiškinti "sorry, čia tikrai nėra vietos". Pasirodo, toje vietoje draugas stovėjo dar gerą valandą...

Iš dėkingumo mane beveik per visą šalį pavežusiam vilkiko vairuotojui (čia jau kitas!) pasisiūliau padėti - "galbūt ką nors reikia iškrauti, ar ką?" "A, labai gerai" sureagavo šis "čia kaip tik yra tokia lova, kurios vienas nepanešiu". (Jis mat iš Bergeno į Oslą vežė visą vienos šeimos turtą: kraustymasis - dalykas rimtas). Pasirodo, vilkike buvo ne tik lova, bet ir sofos, stalai, lentynos, XVI-iolikto ar tai keliolikto amžiaus skrynia iš Singapūro (jūrininko šeimos relikvija!) ir kas baisiausia - knygų ir porceliano prikrautos dėžės! Sunkenybės nerealios, o dar neduokdie išmesti! Nešu visa tai ir garsiai stebiuosi savo gelbėtoju-vairuotoju: "klausyk, drauguži", sakau "o kaip tu ketinai visą šitą kalną pats vienas iškrauti?" "Ai," dusdamas aiškina man šis "pagalvojau, gal kokį tranzuotoją ant kelio paimsiu..."

Taip kad kroviko pareigos man buvo suteiktos bent 4 valandoms, kurių dėka mano atvykimo pranašumas prieš grupioką buvo sėkmingai kompensuotas. Per kitą dieną bežiūrėdami į Oslo architektūrines ir gamtos įžymybes padarėm reikiamas išvadas ir detaliai pasiruošėm antrajam etapui: atsikeliam tada ir tada, sėdam į autobusą tokį ir tokį, persėdam į metro tokį ir tokį, važiuojam traukiniu iš sostinės į miestelį šiokį ir anokį bei užimam kovines pozicijas ant greitkelio tokio ir vienokio. Viskas ėjosi kaip iš pypkės - sužinoti reisų grafikai atitiko realybę, ir jau po gerų dviejų valandų nuo kalnelio aiškiai matėme pilko asfalto kelelį. Lietuvos kryptimi - išsiilgta Tėvynė šaukiasi! Tačiau ką tik ausyse užgrojusi triumfo ir džiaugsmo tema nutrūko, kai išgirdome šalia buvusių taksistų patarimą: "Stokholmas? Tikrai? Na neee - čia senasis kelias. Dabar juo nieks į Švediją nebevažiuoja. Geriausiai jums būtų grįžti į Oslą ir tranzuoti kitame greitkelyje".

Įsitikinę, kad stojom į nelygią kovą (taksistų buvo dvigubai daugiau - keturi) nusprendėm nesipriešinti ir sukti atgal. Tačiau už tarpmiestinį traukinį šįkart jau nebemokėjom (kontrolieriaus nebuvo) - "kiek galima tyčiotis iš vargšų b?ltų turistų!"

Dienai jau besiverčiant į antrąją pusę, susitabdėm paslaugų švedą, kuris mūsų lokacinę vietą pakeitė keliolika kilometrų rytų kryptimi.Tačiau čia mūsų keliai ir išsiskyrė. Draugas pakankamai greitai nuvažiavo pakeleivinga mašina, o aš ilgesniam laikui įstrigau šalikelėje. Praėjo jau valanda, pusantros. Praėjo dvi ir dvi su puse. Pabandžiau prisiminti mokykloje neišmoktą tikimybių teoriją. Pabandžiau imtis užkeikimų ir burtų. Na, pavyzdžiui, mėtyti akmenukus į netoliese stovintį kelio ženklą su sąlyga, kad ženklą kliudžiusio akmens eilės numeris nurodys sustosiančio automobilio eilės numerį. Vėliau teko įvesti tam tikrų korekcijų, dauginant tą eilės numerį iš 10, vėliau iš 20, tačiau nė viena teorija nepasitvirtino...

Po trijų valandų pagaliau braškėmis prikrautu ir jomis kvepiančiu automobiliu mane pavežėjo norvegas ūkininkas. Išleidęs mane paskutiniame Norvegijos miestelyje iki sienos su Švedija, paliko ten, kaip paaiškėjo, ilgam.

Bevaikščiojant nuo vieno degalinėje stovinčio automobilio prie kito, kaip tyčia, išsilenkė mano krepšio diržo sagtis. Pasiskolinęs iš degalinės vielai lankstyti skirtas reples - kitokių neturėjo - užsiguliau savo naujutėlaitį pagalbininką iš Turkijos. Deja, vėliau man paėjus porą šimtų metrų, kita sagtis trūko pusiau, diržas visu smarkumu nuo peties šovė palei ausį į viršų, o krepšys su trenksmu drėbtelėjo žemyn. Atrodo, kad tokio tipo kelionei nepasiruošęs mano krepšys neatlaikė drabužėlių, knygų ir žodynų svorio. Pirmą kartą susimąsčiau - o gal nevertėjo? Tapau nebemobilus - "be ryšio", kaip sakant. Nuo šiol kiekvienas mano žingsnis buvo lydimas šnopavimo, išsekimo ir baimės, kad neatplyštų ir likusios mažosios rankenėlės. Pakėlęs galvą nuo invalido-krepšio apstulbau: visi mano potencialieji vežėjai staiga dingo. Visi kažkur išsivažinėjo, išsislapstė tarsi gegutė būtų dvyliktą valandą užkukavusi. Nieko nebeliko, kaip tik atsistoti ant kelio ir laukti pravažiuojančių automobilių. Tačiau podarbinis pikas jau buvo praėjęs ir miestelis tarsi išmiręs. Niekas nebevažiavo, o jei ir važiavo - nesustodavo. O jei ir sustodavo kuro pasipildyti, tai nepritariamai purtydavo galvą tarsi kaubojai gynybinėje pozicijoje laikydami benzino pistoletus: "Stok, nesiartink!". Matyt, saulės laida darė savo įtaką, suteikdama mano įvaizdžiui vis tamsesnių nesiskutusio bomžo, vienoje rankoje laikančio visą savo turtą, bruožų.

Prastovėjau ten dar keturias valandas! Su didele neliteratūriškų epitetų doze mintyse prisiminiau savo kursioką, įkalbėjusį tokiai kelionei, išplūdau norvegus, negalinčius įsijausti į manąjį tragizmą, o taip pat ir jų draugiškus santykius su švedais, kurie, atrodytų, baigiasi lygiai aštuntą valandą vakare, kai niekas pas nieką nebevažiuoja.

Nusivylęs visu pasauliu nusprendžiau pabėgti nuo realybės - parašiau tėvams atvirlaiškį, pilną optimizmo ir aprašymų apie mano nuostabiai besiklostančią kelionę. (Jis taip ir liko neišsiųstas, nes klibinkščiuoti su daiktais rankose iki tolumoje šviečiančios pašto dėžutės nebebuvo jėgų). Taip pat atsiribojau nuo bet kokios vilties pajudėti tą pačią dieną namo - čia pat netoli hipodromo išssirinkau kur patogesnę vietą naktiniam poguliui šalia krūmų. Tačiau galbūt atslenkanti vėsa, o galbūt paskaičiavimai, kad tądien nuvažiavau vidutiniškai 8 km per valandą, ir pėstute eiti gaunasi beveik tas pats, privertė mane sukaupti visas jėgas ir nupėdinti puskilometrį iki kitos degalinės. Ten, prisiminęs visas kelio vestuvininkams tvėrimo tradicijas, užsipuoliau vieną norvegą, kuris, mano didelei nuostabai, maloniai sutiko pavėžėti.

Užsikalbėjus laikas greitai prabėgo ir ant sankryžos teko skirtis. "Tai tu manęs iki Švedijos taip ir nenuvežei?" atsisveikindamas paklausiau? "Jau 30 km kaip Švedija" šyptelėjo šis ir nurūko. "O tai kur ta siena?" pagalvojau. "Kur ta nelemta mane beveik visą parą iš proto vedanti nematoma riba!?" Mistika, nė nepastebėjau.

Prie šalia esančios degalinės sušveičiau paskutinę iš Lietuvos atsivežtą šprotų indelį ir su naujom jėgom nužingsniavau prie plento. Išsirinkau vietą po vieninteliu prožektoriumi - ką gi, miegosiu stačiom. Tačiau nespėjau nė nusižiovauti, kaip sustojo lengvasis automobilis. Kaip supratau, iki Stokholmo jis manęs tikrai nepaveš, bet bent šiek tiek...

Šnekėtis nebebuvo jokio noro, todėl kaip užuominą susiėmęs rankomis už veido tariau: "Viešpatie, koks aš pavargęs!" Tik tai išgirdęs mano kompanionas čia pat pasuko į mišką. "Aš tave nuvešiu, kur galėsi pailsėti" tepasakė jis. Visas mano nuovargis dingo akimirksniu. "Kaip, kur? Ką reiškia pailsėti? Kodėl jis pasuko tą pačią akimirką? Kodėl į mišką?" Tuoj pat užsukau savo atminties procesorių ir iš visų pastangų pasistengiau prisiminti mašinos spalvą, markę, numerį. Bet ką ten tamsoj...

Tuomet išsijuosęs pradėjau klausinėti savo "geradario", kas jis toks, ką jis veikia, kur gyvena, kur važiuoja. Šis man taip pat įsijautęs be sustojimų atsakinėjo: gyvena netoliese, dirba akmens skaldykloj, važiuoja namo, o šiuose miškuose dažnai medžioja. Žibalo į ugnį įpylė ir jo apsisprendimas: "ai, žinai, gal aš tave į kitą vietą nuvešiu - dar kokius 5 km į mišką. Nemokamai!" "Kitur?! Kodėl kitur? Ir ką reiškia nemokamai? Ką aš čia apskritai darau su šiuo savimi pasitikinčiu tipu?!" Sunerimau iš tiesų, nes stūgavimas nei lokiu, nei vilku vidury miško vidury nakties tikrai nepadėtų?

Tačiau netrukus pasiekėme namelį. "Čia mano draugo namelis" paaiškino. "Jis eigulys, todėl mes po medžioklės nuolatos čia ilsimės. Įsikurk, pernakvok, o aš tavęs ryt aštuntą atvažiuosiu paimti." Ir išvažiavo… Nepatikėjau savo akimis. Namelis buvo nerakinamas. Buvo maža virtuvėlė, spintelėse sudėti visi indai, stiklinės, kitame kambaryje - miegamasis, su paklota lova! Elektros nebuvo, tačiau visos sienos nukabinėtos žvakutėmis, gal koks šimtas, kurių daugumą sudegiau.

Namelis stovėjo ant ežero kranto. Tokio ramaus ir šilto. Pats dugnas atrodė tarsi išskaptuotas iš akmens - tarsi vonia. Lygus, banguojantis akmuo. Tamsoje buvo smagu jį tyrinėti, bristi ir netikėtai griūti į vandenį, papuolus į netikėtą daubą. Vanduo minkštas, minkštas - išlipus atrodo, kad muilą nuo kūno šluostaisi. O ir pati ežero paviršiuje atsispindinti žvaigždžių ramybė tiesiog traukte traukė pasilikti vandenyje. Kitą rytą atsikėlęs netoli namelio pamačiau užsnūdusią gervę. Tokią grakščią ir ramią. O ant mano naktinių pėdų smėlyje liko anksti iš ryto atėjusių atsigerti elnių pėdsakai.

Po paros stovėjimo karštyje ir dulkėse, po didžiųjų nusivylimų ir keiksmų, po visiško vilties praradimo ir fizinio išsekimo, atsisėdau prie žvakėmis nustatyto stalo ir savo užrašų knygutėje parašiau: "Tai - mano laimingiausia diena gyvenime..."

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

R.I.T.A. Plagiatu kaltinamas KTU rektorius: klaidų privelti galėjo mano techniniai asistentai (102)

Plagiatu kaltinamas KTU rektorius Petras Baršauskas teigia, nežinantis, kad skundą dėl galimo...

G. Landsbergis pasakė, ką darytų G. Palucko vietoje: yra 2 variantai (263)

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD ) partijos pirmininkas Gabrielius...

Paryžiaus gatvės stilius: spindinti elito prabanga ir sukrečiantis skurdas (14)

Rudenišką rugsėjo sekmadienio popietę DELFI Stilius apsilankė Paryžiuje – mieste, kurio...

Klaipėdoje nusižudė politiko V. Komskio dukra (191)

Tragiškas pirmadienio vakaras Klaipėdoje . Kauno gatvėje esančiame bute rastas merginos kūnas....

Įmonė, prie kurios nuolat budi greitoji (41)

Vilniuje įsikūrusi biotechnologinės farmacijos įmonė „ Biotechpharma " dirba kurdama vaistų...

Išsivysčiusios visuomenės liga: simptomų nėra, bet sukelia vėžį

Visuomenėje gajus mitas, kad hepatitu C serga tik asocialūs, dažniausiai priklausomybę nuo...

Realybė, kuri šokiruoja: iš Lukiškių paleistas 15 kartų teistas recidyvistas iš karto nužudė žmogų (78)

Dėl vagysčių, plėšimų ir kitų nusikaltimų net penkiolika kartų teistas Vilniaus rajono...

Rungtynių pradžią „pramiegojęs“ „Žalgiris“ sutriuškino svečius iš Pasvalio (27)

Pirmose „Betsafe– LKL “ rungtynėse namie Kauno „Žalgiris“ kiek pakuteno savo sirgaliams...

Ar pamenate skandalingąjį Vitą? Nustebsite pamatę, kaip atlikėjas atrodo dabar (4)

Ne kartą Lietuvoje savo koncertus rengusio skandalingojo atlikėjo Vito daugelis gatvėje nė...

Vasaros pasispardymas – Australijoje svečių namai iš smėlio

Daugumai žmonių patinka apsistoti kuo arčiau paplūdimio esančiuose viešbučiuose. Tiems, kas...