Pagrindiniams vaidmenims filmui buvo pasirinkti Gabija Ryškuvienė („Vaikai iš Amerikos viešbučio“, „Anastasia“, „Nereikalingi žmonės“), suvaidinusi po tėvo mirties palūžusią Gailę ir Marius Jampolskis („Chotabyčius“), kuriam teko įkūnyti prasilošusį, į girtuoklystes klimpstantį idealistą, vadinamą tiesiog „Montuotoju". Taip pat filme vaidina Valda Bičkutė, Darius Gumauskas, Darius Petkevičius, Valerijus Jevsejevas.
„Buvo didelė erdvė pasireikšti – nuo bejausmės žmogystos iki stipriausių emocijų krečiamos moters. Pirmą kartą mano personažas yra beveik kiekviename kadre, tai pridėjo įtampos ir atsakomybės, tačiau be galo malonios. Dar niekada nebuvo taip sunku ir taip smagu dirbti“, – patirtais įspūdžiais dalinosi pagrindinio vaidmens atlikėja G. Ryškuvienė.
„Tai pirmasis mano vaidmuo, kai vaidinu savo amžiaus vyrą, labiausiai atitinkantį mano gyvenimišką patirtį. Anksčiau tekdavo įkūnyti jaunesnius herojus nei pats esu gyvenime“, – džiaugėsi 29 metų M. Jampolskis.
Patirties režisūroje K. Buožytė įgijo kurdama trumpo metražo filmus, muzikinius video, o taip pat - dirbdama asistente ar montažo režisiere kitų lietuvių bei užsienio autorių filmuose. „Kolekcionierė“ yra režisierės Kino ir TV režisūros studijų diplominis magistro darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Kalbiname K. Buožytę, kaip jaunos režisierės galvoje gimė debiutinis jos filmas, su kokiais jausmais, džiaugsmais ir problemos teko susidurti.
Kaip gimė filmo „Kolekcionierė“ pagrindinė mintis?
Idėja kilo iš klausimo, kodėl, žiūrėdami filmus, daromės jautresni, labiau juokiamės, verkiame? Ekranas ir jo vaizdas sustiprina, sukoncentruoja emocijas, o ypač, kai žmonės turi galimybę filmuoti save ir stebėti iš šono, dalyvauti tam tikrose situacijose. Tai, pasirodo, dar stipriau veikia nei stebint nepažįstamą žmogų, aktorių. Žmogus linkęs tapti personažu...
Kokiais būdais bandote tai perteikti filme?
Branduolys prasidėjo nuo minties, paskui vystėsi istorija, kaip tai perteikti ir suradau, kad egzistuoja tam tikra depresijos forma, kuri vadinasi depersonalizacija. Ja susirgęs žmogus, iš tiesų, praranda gebėjimą jausti. Mane tai labai sudomino. Savo personažei (vaidina G. Ryškuvienė) labai užslėptai daviau depersonalizacjos formą.
Visa istorija nėra tik apie stebėjimą, žiūrėjimą, labai didelis ir žmogiškumo faktorius apie tai, kaip žmogus ieško meilės ir supratimo. Istorija apie tai, kaip toli gali nueiti žmogus, norėdamas tapti normaliu, susigrąžinti savo žmogiškumą. Yra kelios paralelinės linijos.
Pirmajam savo pilno metro filmui pasirinkote sudėtingą siužetą...
Man visada patinka išsikelti kartelę, į kurią žiūrint, galvoju – įgyvendinsiu ar ne? Jeigu man tai pavyksta įgyvendinti... Laukiu žiūrovų nuomonės, ar, pasižiūrėję filmą, supras, ką aš norėjau perteikti. Man patinka įveikti iššūkius ir daryti tai, ko aš dar nežinau, kad galėčiau kažko išmokti, tobulėti. Jeigu sustingsiu ties tuo, ką moku, suprantu, nebus tobulėjimo. Jis – pagrindinis arkliukas, vedantis į priekį.
Ar sunku Lietuvoje ateiti į kino pasaulį? Ar nejaučiate jaudulio debiutuodama?
Tai nėra lengva, bet ne labai apie tai susimąstau. Žinau, kad, kai būnu filmavimo aikštelėje, aš jaučiuosi labai patogiai, savimi, ten, kur turėčiau būti... Iš nieko sukurti kažką gyvo yra stebuklas. Tas stebuklo teikimo džiaugsmas labai didelis ir nugali visą vargą, juk reikia pakovoti, paaukoti, būna bemiegės naktys, finansinės problemos... Kai jauti, kad tai, ką darai - teisinga ir pats sau nemeluoji, tai yra gerai. Nesu toks žmogus, kuris kažką darytų dėl išskaičiavimo. Stengiuosi gyventi taip, kad pačiai prieš save nebūtų gėda ir pati nesigailėčiau.
Jauni režisieriai ne retai būna maksimalistais, norinčiais įsiveržti į kino pasaulį kaip maištautojai, kažko griovėjai. Ar jauti kažką panašaus?
Šokiruoti nesiekiu, tiesiog noriu kalbėti apie tai, kas man įdomu. Noriu vystyti savo stilių, o ne ateiti, drebinti žiūrovus ir sakyti, o, žiūrėkit, aš šokiruoju. Būdama savimi ir noriu sudominti, kalbėti apie tai, kas aktualu. Manau, kad filmas „Kolekcionierė“ – aktualus, ypač jaunajam žmogui, juk kas dabar vyksta su technologijomis, filmavimais, stebėjimais, televizija, kaip visi eina, filmuojasi, žiūri. Tai jau pasidarė norma. Norėjau pasižiūrėti į tai iš kito kampo. Nesiekiu šokiruoti. Noriu pabrėžti, kad aš dar mokausi ir nevadinu savęs visa žinančia režisiere. Man dar reikia mokytis, mokytis, mokytis (nusišypso).
Kas sunkiausia, kuriant debiutinį savo filmą?
Kai darai pirmą darbą, esi tarsi užsimerkęs, dirbi nesuvokdamas, kiek reikia įdėti įdirbio, kiek visa tai kainuos. O sunkiausia – parašyti scenarijų. „Kolekcionierės“ scenarijų rašiau aš, Darius Gylys ir rašytojas Bruno Samper. Lietuvoje scenaristų nėra, režisierius priverstas rašyti pats, remtis literatūros kūriniu arba bendradarbiauti su rašytojais, tačiau tai – dvi skirtingos pakraipos. Esame priversti tapti scenaristais. Labai gerai būtų gauti profesionalios pagalbos. Sutikime, režisieriai turi labai vizualią kalbą, bet trūksta istorijų, siužetų, įtampos, todėl žiūrovas į lietuvišką filmą truputėlį žiūri neigiamai... Jeigu atsirastų profesionalių scenaristų, padėtis žymiai pagerėtų.
Bendras filmo biudžetas - mažiau nei 50 tūkst. litų. Ar tokios sumos užtenka sukurti filmą?
„Kolekcionierę“ turėjome galimybę padaryti tik todėl, kad žmonės dirbo iš idėjos, valgė sumuštinius, o visos filmavimo vietos surastos draugų ir pažįstamų dėka. Bet taip gali nufilmuoti tik vieną filmą, nes labai gėda... Gėda prieš aktorius, gėda, kad tu negali įvertinti žmonių darbo. Stengiesi surinkti pinigų technikai, nes kitaip jos negausi, o su žmonėm gali susitarti. Dažniausiai nukenčia žmonės, kurie dirba už dyką...
Minėjote, kad teko atsisakyti ir kai kurių techninių filmo niuansų, kurie iš pradžių buvo planuoti. Kodėl?
Teko daryti kompromisus. Pradėjus rašyti šią istoriją, kurti siužetą, galvojome, kad filmas bus konstruojamas filmuojant video ir kino juosta, bet kai realiai pradėjome galvoti apie savo biudžetą, teko atsisakyti juostos. Tai mums buvo visiškai neįkandama ir teko naudoti tik video. Tokie kompromisai mums yra labai skaudūs... Galų gale gaunasi eksperimentai...
Ar jau turite minčių naujam kino filmui?
Yra kelios idėjos, tačiau svarstau, ties kuria apsistoti. Visada labai žaviuosi paprastais žmonėmis, kas su jais vyksta. Man įdomūs silpni žmonės, ne herojai. Toks yra montuotojo personažas „Kolekcionierėje“. Labai žavi toks personažas, kuris gali tapti herojumi. Norėčiau vystyti tokių žmonių linijas ir dėti jas į savo istorijas.
