Virš Kaspijos jūros lijo lietus. Bėgau paplūdimiu, už nugaros jausdamas tuziną mane greitai besivejančių iraniečių. Pėdos grimzdo į drėgną smėlį, o kvėpavimas vis greitėjo. Bet kurią sekundę galėjo mane apsupti jie – tvirti, grėsmingi musulmonai.
Iranas
© Corbis
Bet jie neketino manęs pavyti ir apiplėšti. Jie lydėjo mane pirmąją bandymo prabėgti tūkstantį Irano mylių dieną.

Bet sekundėlei grįžkime į pradžią. Prieš keletą metų įsimylėjau japonę ir pamaniau, kad padarysiu gerą įspūdį pėsčiomis pereidamas jos gimtąją žemę. Aš ne tik padariau įspūdį - ji persikėlė su manimi į San Franciską, o su japonais taip pat tapome gerais draugais.

B.J.Averell ir Tyrel MacNiv
© Corbis

Tuo metu nusprendžiau išmėginti CBS televizijos šou „The Amazing Race“. Su partneriu pirmieji kirtome starto liniją, laimėdami krūvą pinigų. Neilgai trukus po bėgimo mano ilgametis Irano kilmės amerikietis draugas Bobakas paklausė, ar nenorėčiau su juo vykti į Iraną aplankyti šalies, kurioje gimė jo tėvai.

„Žinoma, bet kodėl nepamačius šalies iš arti... Jei mes ją perbėgtume?“ – atsakiau.

Po ėjimo per Japoniją žinojau, kad kelionė pėsčiomis yra geriausias būdas pažinti šalį. Daugumai amerikiečių Iranas atrodo pavojingai antiamerikietiškas, valdomas priešiškai nusiteikusio prezidento. Bobakas ir jo šeima visuomet pasakojo apie iraniečių svetingumą, šalies kultūrą ir grožį. Bėgimas per Iraną leis man perteikti Irano žmonėms žinią apie draugystę ir supratimą. Be to, kai viskas baigsis, galėsiu sakyti: „Aš perbėgau Iraną.“

Praėjusių metų lapkritį nusileidau Teherane su absurdiškai trumpa turistine viza, bet bent jau buvau vietoje. Bobakas Teherane buvo jau kelias savaites, kad gautų man vizą, bet mums reikėjo daugiau laiko ir vyriausybės paramos. Trečią ryto Bobakas pasiėmė mane iš oro uosto ir mes nuvažiavome į visą naktį veikiančią užeigą pavalgyti jaučių liežuvių ir akies obuolių. Liežuvis buvo nuostabiai skanus, bet negalėčiau pasakyti, kad buvo lengva nuryti įdėmiai tave stebinčią akį.

Pirmoji mūsų problema buvo gauti leidimą bėgti nuo Kaspijos jūros iki Persijos įlankos. Mano turistinė viza reikalavo, kad laikyčiausi didžiųjų miestų ir turistinių vietų. Mano planas siekė kur kas daugiau nei įprastinės penkios dienos ir keturios naktys. Buvau čia, kad atsidurčiau kelyje, ir kadangi mano misija buvo taiki, buvau tikras, jog vyriausybe palaikys mane. Ir ji palaikė. Kažkuria prasme.

Teheranas yra gigantiškas metropolis, viena koja stovintis naujajame tūkstantmetyje, kita – įstrigęs du tūkstantmečius atgal. Pirmąsias dvi savaites su Bobaku ėjome iš susitikimo į susitikimą, kol galiausiai susidraugavome su žmonėmis iš Fizinio auklėjimo organizacijos (FAO). Jie entuziastingai palaimino mūsų nuotykį ir šokinėjo iš laimės, kad gali padėti. Jie net spyrėsi apmokėti viešbučius, maistą ir vairuotojų darbą. Tikėjo mūsų draugystės žinia ir sutiko prisiimti visą atsakomybę už mus.

Nuvažiavome prie Kaspijos jūros ir apsistojome dideliame viešbutyje. Kitą dieną penkių automobilių policijos eskortas ir, kad ir kaip būtų keista, greitosios pagalbos automobilis nugabeno mus į krantą. Lietuje mūsų laukė vietinis bėgikų klubas ir televizijos komanda. TV reporteris paklausė, ar, mano manymu, Iranui turi būti leista vykdyti branduolinės energijos programą. Norėdamas būti diplomatiškas ir įtikti draugiškai miniai, pasakiau: „Jei branduolinė energija skirta taikiems tikslams, kodėl ne?“ Pasisukau į savo naujuosius draugus ir kartu mes nubėgome geras dvylika mylių.

Iranas
© Corbis

Vakare susispietėme prie TV, krykštaudami iš džiaugsmo, kad pamatysime, kaip koja kojon bėgame su iraniečiais, skleisdami draugystės žinią. Naujienų pranešėja pasisuko į kamerą ir pasakė: „Amerikietis bėga per Iraną palaikydamas Irano branduolinės energijos programą.“ Už manęs ekrane matėsi didžiuliai plakatai, kuriuose buvo angliškai užrašyta: „Branduolinė energija yra akivaizdi Irano teisė“.

Mano širdis nusirito į kulnus. Iš kur tie plakatai? Tai visiškai ne tai, apie ką galvojau. Man nerūpi energetinė politika, netgi užsienio politika. Tiesiog norėjau susidraugauti. Tuomet ir supratau, kad man reikia laikytis atokiau nuo politinės pozicijos išsakymo.

Kitas kelias dienas mėgavomės bėgdami snieguotų kalnų papėdėmis ir per visąlaik žaliuojančius miškus. Žmonės, kurie buvo matę mus per Irano nacionalinę televiziją, dažnai mojuodavo, linkėdavo sėkmės ir susistabdydavo pakviesti karštos arbatos bei datulių.

Šeštąją dieną įbėgome į Qazvin miestą. Buvome sutikti policijos eskorto ir didelės vietinių bėgikų grupės, kurie kartu su mumis nubėgo tris mylias iki miesto centro. Mus sveikino keli didžiuliai plakatai, o miesto meras pasirodė iš minios nešinas didžiuliais gėlių vainikais.

Minia sukruto, kai TV reporteris garsiai paklausė: „Ką manote apie branduolinę energiją Irane?“ Pasakiau jam, kad su Bobaku bėgame už draugystę ir iraniečių bei amerikiečių tarpusavio supratimą, o ne dėl politinių priežasčių. Minioje girdėjosi šurmulys, reporteris atrodė suglumęs. Pamojavau atsisveikindamas ir mus palydėjo iki viešbučio.

Tą vakarą sulaukėme skambučio iš prezidentūros, kuriuo buvo reikalaujama nedelsiant grįžti į Teheraną ir laukti tolesnių nurodymų. Tikėjausi likti kelias dienas, bet teko išvykti. Kitą dieną su Bobaku atsidūrėme Amsterdame.

Į Iraną važiavau ne politiniais sumetimais, bet kažkuria prasme, žinoma, per naivumą, į politiką įsivėliau. Bet žmonės, kuriuos sutikau, buvo išmintingi, ir, keista, palankūs amerikiečiams.

Įspūdžiais iš kelionės po Iraną puslapyje www.lonelyplanet.com dalinosi Tyrelas MacNivenas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rimtas perspėjimas Europos gyventojams: jūsų naivumas – labai pavojingas (128)

Pastaraisiais metais Europoje ne sykį skambėjo krikščionybę priėmusių eksmusulmonų...

Svajonių telefonų kopijas siūlo įsigyti atvirai ir pigiai (33)

Telefonai „ iPhone X “ ir „Samsung Galaxy S7“ už 140 eurų? Kas gi nesusiviliotų tokia...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Ar kolchozus pripažinsime savo, o ne okupantų istorijos dalimi? (56)

Kai Seimo sveikuolis Dainius Kepenis pasiūlė statyti bendrą paminklą stribams ir partizanams,...

„Lietuvos ryto“ tritaškių lietus paskandino „Lietkabelį“ (24)

Daugiau tritaškių nei dvitaškių pataikęs Vilniaus „Lietuvos rytas“ (16-4) iškovojo...

Pirmą kartą Dakare finišavęs Žala: negaliu suprasti, kad jau baigėsi (63)

Trečias kartas nemelavo. Po dviejų nesėkmių Dakaro ralyje trečiąkart dalyvavęs Vaidoto Žalos...

Prekybos centro „Ozas“ aikštelėje užsidegė automobilis (2)

Šeštadienį į prekybos ir pramogų centrą „ Ozas “ suskubo ugniagesiai: antrame aukšte...

Tarp paauglių plinta nauja grėsminga mada: kvailumu lenkia viską, kas buvo iki šiol (287)

Užsienyje ėmė plisti naujas iššūkis , kvailumu greičiausiai lenkiantis daugumą prieš tai...

Kelio remontas pykdo: vienas darbininkas kasa, o penki stovi ir žiūri (175)

Iš Klaipėdos uoste veikiančių terminalų vedančio Jūrininkų prospekto kelio dangos...

Dakaro pragaras baigėsi: Juknevičius pagerino savo paties rekordą (293)

Dvi savaitęs trukęs alinantis, nenuspėjamas ir išbandymų kupinas Dakaro ralis – baigėsi....

Karališkieji kūdikiai: gimdymas be nuskausminamųjų, griežti reikalavimai vardui ir 163 metus dėvėti tie patys drabužėliai (8)

Didžiosios Britanijos Kembridžo kunigaikštienė praėjusių metų rugsėjo pradžioje...