aA
Dangus nusėtas rupiomis žvaigždėmis. Ganytojas mėnulis spokso į savo aveles, sudžiūvęs it sulinkęs. Tarytum nesumąsto – pabarti ar pagirti derėtų.
Paupio lankose snaudžia šilta birželio naktis. Jos rimtį trikdo du garsai: pievoje girgždančios griežlės ir upėje kultuvėmis velėjančios lydekos. Dvi naktibaldos kaimynės padaro vasaros naktį tokią trapią, kad ši krūpčioja nuo menkiausio krebždesio, lyg į pirmąjį pasimatymą atėjusi drovi mergaitė.

„Krėsk, krėsk“…- kažką ragina griežlės patinukas, ranka pasiekiamas. Šaižūs garsai plėšia ausų būgnelius. Kartoja ir kartoja vieną ir tą patį – tai įkyruolis. Padaro nedidelę pauzę ir vėl užsiveda it prisukta surūdijusi spyruoklė.

Priešingame pievos gale girgžda kitas gentainis, tarsi patikslindamas, ko krėsti: „Rasos, rasos“… Ir sako žmonės: griežlės krečia rasą. Naktis trumpa, bet prikrečia tiek, kad pievos plaukte plaukia.

Man rodos, rasa pareina iš Žemės alsavimo ir Visatos švytėjimo, joje susilieja dangiškasis ir žemiškasis pradai. Ji kristalizuojasi į nematomus lašelyčius, gulasi ant žemėje esančių daiktų, perima jų spalvą ir žavesį. Rasa kaip burtininkė: kur prisiliečia, ten įskelia gyvybę. Akmuo pramerkia akis, senas kelmas pažvelgia į mėnulio delčią.

Rasa stebuklinga – išgydo neregį, prikelia iš mirties karalaitę. Rasa gali labai daug, nes ji - valdovė, kurios rankose raktai nuo gyvybės versmių. Per trumpiausią vasaros naktį gyvybė prisigeria stebuklingojo eliksyro tiek, kad pajėgia klestėti begaliniai ilgą vasarvidžio dieną. O kai daga ima į nagą ir išsenka deivės Rasos atsargos, ima džiūti medžiai ir žolės, trokšta gyvuliai ir žmonės.

Rasa rasele – tu šventas gyvybės lašeli! Rasos lašelytis – ne lietaus varvas iš drumzlino debesies, prisigėręs teršalų. Jis stulbina savo skaidrybe ir tyrumu, į kurį, rodos, sutelpa pasaulio gėris. Jis gyvas menininkas, sugebantis atspindėti aplinkinį pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų – su visais jo pavidalais ir spalvomis.

Taškuotą boružę, kopiančią liaunu smilgos šiaudeliu į dangų, plačiašakę eglę, kurios viršūnėje solfedžiuoja strazdas, vilką, už krūmų kukšteros draskantį stirniuką, drugelį, skanaujantį nektarą iš tūbės žiedyno…

Kiekvienas lašelis surenka tai, kas arčiausia, ir įprasmina ne visą visumą, bet dažnai tik kai kurias detales. Pavyzdžiui, plonytį it siūlelis uodo čiulptuvą, kuriuo gyvis siurbia kraują, kabliškai lenktą vanago snapą, kuriuo plėšrūnas doroja auką, meniškai karpytą gaisrenos žiedo vainiklapį ar ornamentuotą dilgėlinuko sparną, šlykščiai išvirtusias rupūžės akis ar laužytas voro kojas.

Tas pats objektas suranda prieglobstį toli gražu ne viename rasos lašelyje ir tampa daugybiniu. Tokio sudėtingo meno dar neįvaldė talentingiausi pasaulio siurrealistai. Rasos menas netgi impresionistinis, lašelis turi savybę perimti reginius iš savo kaimynų, susidaro nepaprastai sudėtingi vaizdiniai, labiau primenantys sielos virpesius nei materialų turinį.

Jie blyksi mėnulio ir saulės šviesoje, nuo jų raibsta akys ir naktį, ir dieną. Žiūrintį į rasotą pievą pasigauna nesuprantamai pakilus jausmas. Rodos, iš požemių tamsos, ištrykšta gyvos grožio versmės. Stebuklingos vasaros naktys, kai rasa vilgo pasaulį.

Brendu pieva, nakties išdabinta perlais gražiausiais. Nuo brangenybių sunksta kojos, o širdis lengva it plaštakė. Rasa tyra kaip ašara, bet šalta lyg ledas, gildo kojų pėdas, nutvilko riešus, siekia dar aukščiau. Šviesos skraistė pamaži gobia pasaulį – pats sodrumas rasos. Žolė nusiskaidrinusi, jaunatviškai nuotaiki, prisiminusi spalvų sodrybę, markstosi tik gimusių akimis, krūpčiodama nuo ryto vėsos.

Po kojomis snaudžia darnus sodas, teisias į dangų gyvastį sėjančios rankos. Laiko gelmėje melodingai skamba gyvenimo styga, atsiveria sielos duburiai rasos melodijų atbalsiams. Ši pieva – žolynų spindintis rojus, rasa – jų kraujo srovė, per amžius tekanti ištikimybės savo žemei vaga. Neskuba kilti į gaižias vėjo pagaires gėrio želmenys, ieškantys saulėtų dirvonų, iš mažyčių sėklelių nekaltybės rūtom suželiantys, širdies žiedais pražystantys.

Prasiveria poetinės regos langas, visa, kas gražu, susilieja į rasos lašelį. Lašelį, kuriame sutelpa visatos žvaigždžių šviesa ir dieviškas naktižiedžių kvepėjimas, paslaptingos žmogaus gelmės ir graudžiai prasmingas noras susilieti su amžinybės tėkme.

Saulė dar nepatekėjusi, bespalviai briliantai persiėmę, lapijos žaluma, skleidžia sidabriškai švelnių vaiskumą. Naujos dienos šventikas rožiniu vynu šlaksto rytinį horizonto pakraštį pačioje šiaurės pavartėje. Vaivorykštės žaromis sutvaska saulėtekis. Vieversiai kyla nuo rasotos žemės, deimantais čiurlena nakties sietynus išjungiantis dangus.

Sustoju ant iškilaus upės skardžio, nuo kurio regėti erdvūs toliai. Kaip karalius iš sosto nužvelgiu po mano kojomis patiestą perlų kilimą. Iš už tolimų girių pasirodo degantis saulės kraštelis. Žemės globėjos auksiniai pirštai švelniai paliečia skardį, nuslysta puriomis lapuočių garbanomis ir apglėbia rasos purslais ribančią pievą.

Gražuolė prabunda iš rytmečio saldaus įmygio, jos skaistus veidas užsiplieskia nežemiškomis ugnimis. Iš akių trykšta ašaros. Verkiu, kaip verkia visi sunkiai nenusakomo džiaugsmo akimirką. Bijau prasilenkti su vasara, noriu, kad ji kuo ilgiau pabūtų mano kraujyje ir sieloje. Margas satyras suglaustais sparniukais krinta nuo balto kraujažolės graižo, nukrėsdamas smulkius lašelyčius.

Krinta taip sunkiai, tarytum būtų švinu apkritęs. Užtekės saulė, o drugys jau neturės jėgų pasiremti į jos šiltą spindulį. Satyras prisikaupė šios vasaros ir iškeliavo laimingas nebūtin. Dieve, kaip graudu, bet tai ne liūdesys glamonėja jausmus ir mintis, o gyvenimas siūlo pasiimti vasaros palaimą, kaip galimybę išgirsti, patirti, suprasti ir nusiskinti pačius gražiausius žiedus, kurių taip reta vis labiau nužmonėjančioje mūsų atmintyje...

Rasa be žodžių ima mane už rankos. Tokia glebi ir trapi – kaip moteris. Veda ten, kur košiasi ir srūva baltas rūkas, svaiginančiai dvelkia mėtomis. Apninka keistas svaigulys, krintu į šlapius žolynus. Rasa gulasi šalia manęs, gosliomis, spindinčiomis lūpomis, pilna švelnaus moteriškumo ir bundančios šilumos.

Kužda tyliai į ausį apie upėje išskalbtas drobes, beržų atoluose pabirusias žemuoges. Bet nieko nekalba apie griežles, kurios pėsčiomis iš Afrikos sukaria tūkstančius kilometrų vien tam, kad iš naktų sterblės iškrėstų džiaugsmo ašaras ant vasaros žalumos. Lyg tai būtų taip parasta, kas darosi savaime be jokių pastangų.

Tą akimirką ji man atrodo lyg mažytė sraigė, nedrąsiai iškišusi galvytę, nuo kiekvieno stuktelėjimo pasirengusi trauktis į savo užsklandą. Žiūriu į rasą, pakerėtas nekalto drovumo, drėgno melsvų akių žibėjimo iš po sodrių blakstienų. Vėsūs pirštai nedrąsai liečia mano kūną. Glosto krūtinę ir nugarą, kojas ir pečius.

Nuprausia graužias dulkes lyg prieš kelionę dieviškąsias viešpatijas. Iš rasos delno krečiu žvilgius lašelius į pražiotą burną. Kosmoso ir žemės balzamas pereina per širdį, įsilieja į kraują. Kas nors šyptels: „Būta kuo mėgautis – beskoniu vandenėliu…“ Nebijau: norint patirti rasos skonį, reikia pabūti arkliaganiu ir meškeriotoju, artoju ir sėjėju, medkirčiu ir šienpjoviu…

„Būkim visada drauge!“ – kviečiu mieląją rasą. Nežinau – gal mano veidas jai pasirodo bespalvis, gal mano žodžiai bereikšmiai. Rasa taria be įsipareigojimų.: „Man metas eiti. Naktį vėl užsuksiu“. Užsuks neužsuks, bet gera žinoti, kur gyvena miela, patraukli moteris, spindinti kerinčiu grožiu. Negi gali numanyti, ko žmogus pasiilgsi, kokios miglos prasismelks į tavo klaidžią būtį.

Kai regiu rasą ilga suknia, nutviekstą saulės, ji man panaši į dainininkę ar šokėją – tokia guri ir skaudi, jog darosi neramu, kad neišnyktų savo pačios trapume. Pašoku iš rasos versmės, visatinės energijos gurkštelėjęs. Žengiu per žemčiūgais skambančią pievą. Brendu, brendu, brendu…Žinau – kol mano kojos jaučia rasą, tol esu gyvas! Įsiklausau ir girdžiu.

Sekundžių tiksensimą ir rasos skambesį, legendas apie didvyrių narsą ir paprastus žodžius apie mus pačius, nesugniužusius kasdienybės negandose ir skurde. Vainikui nešti nebūtinai reikia grakščios ir iškilios figūros, žiedlapiais spindinčio veido ar nakties tamsos nepaženklintų akių.

Žinau, jog nesulaikysiu rasos rankos, nesušildysiu jos savo delne, bent įstengčiau suimti į širdį jos kerintį žavesį, parsinešti į savo prismilkusią celę, iš kurios tvoskia voratinkliais apraizgyta pelėsis, kurioje tvyro juoda tyla. Kas būčiau be rasos? Tegu jos gėla išdegina sielos žaizdas, tegu jos šaltis sudrebina suglebusią valią…

Kai neregėti rasos lašelių ant medžių, ant žolės, dar nereiškia, kad nėra rasos. Ji glūdi pasislėpusi gūdžioje pavėnėje ir vaivorykštės žvilgsniu lydi tave. Jos rankose kvepia pievų gėlių puokštė, o akyse švyti geltonos, mėlynos, violetinės žydėjimo ugnys. Yra, juk viskas yra – balta erdvės paukštė ir auksinis saulės žaizdras, dulkinas kelias ir suprakaitavusi žemė.

Tik stulpas esu, mėnulio stulpas rasos jūroje. Ji balto rūko lūpomis liečia mano veidą. Kelnės limpa prie kojų, marškiniai bliūkšta ant kūno – šlapias esu. Siūbuoju nugirtęs, žemės ir žvaigždžių vynu pasivaišinęs. Einu į akmenų tylėjimą, paukščių čiulbesį. Atitrūkstu nuo žemės kartu su visais regėjimais, kuriuose įsiaudę giedrai rasojantys rytmečiai.

Išblunka akinantis saulės blyksnis, ryškėja tamsus negatyvas. Pro grotuotus langus skverbiasi dūmai, jų kalnai garma į prarajas. Po manim nepaprasto grožio sodai, pilni žiedų, paukščių lizdų, pavėsingose pievelėse ganosi brangiakailiai žvėreliai, tvenkiniuose plaukioja žvaigždėtos žuvys. Soduose pilna žmonių, kalbasi tarpusavyje, vieni – liūdni ir susirūpinę, kiti - linksmi ir nerūpestingi. Tiesia rankas į vyšnių žiedus ir paukščių lizdus, kojomis mindo, trypia akvariumus ir alpinariumus.

„Ką jūs darote?“- nebetveriu. „Ar tu mane girdi?“ Iš kur tas balsas? Skamba kažkaip prakilniai, lyg per auksinį garsiakalbį. „Aš esu Dievas. Nori, padovanosiu tau savo sodus?“ Ne, man vienam per daug šitiek gėrio aruodų. „Dieve, tegu rasa neišdžiūsta per amžius. Šventoji rasa, kuri kas naktį pašventina mūsų žemę!“

Rausvėja dienos būrės. Rasoja duona rugio želmeny. Gimstu iš naujo. Vėl tampu žmogumi.

Kur man statyti pėdą, jei visa mūsų žemė jau ištrypta?

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Rūtos pasitraukimo aplinkybės: tai brendo jau kurį laiką (219)

Trečiadienį ryte Londono olimpinė čempionė Rūta Meilutytė pranešė baigianti savo...

Fotografavo vėžiu sergančias mamas su vaikais: buvau šokiruota, kiek moterų kasdien yra diagnozuojama ši liga (21)

Amerikoje gyvenanti žinoma lietuvių kilmės fotografė Giedrė Gomes neseniai pristatė visiškai...

Nausėda apie „valstiečių“ rinkimų retoriką: niekada nežinai, kas yra dugnas (145)

Prezidento posto siekiantis Gitanas Nausėda sako, kad iš susitikimų su Lietuvos žmonėmis...

Po rekordinių karščių – staigios permainos: Lietuvoje siautės vėjas, trankysis perkūnija (4)

Vieni džiaugiasi rekordiškai šiltomis dienomis, kiti pergyvena dėl ilgai besitęsiančių sausų...

Užkalnis. Nebesvarbu, kas bus prezidentas (176)

Jau daugiau nei savaitę Lietuva gyvena nuostabiai kaip niekada. Gal kažką gerai darė išeinanti...

Adomaitis ragino pamiršti rezultatą, Maksvytis apgailestavo dėl „sudegusios komandos“ (7)

Vilniaus „Ryto“ komandos vyriausiasis treners Dainius Adomaitis po pirmųjų „Betsafe-LKL“...

Amerikiečių analitikai įvertino Kremliaus ginkluotę gegužės 9-osios parade (411)

Nepaisant to, jog technika smarkiai pasenusi, o ir gamybos bazė kaip reikiant šlubuoja, Rusijos...

Karbauskis: jeigu mes siūlysime nebalsuoti, laimės Šimonytė (280)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis sako siūlysiantis...

Parduoda seniausią pasaulyje „Porsche“ – prašys svaiginančios sumos (8)

Yra nemažai žymių aukcionų organizatorių, į kurių rankas kartas nuo karto patenka patys...

„Neptūną“ užsmaugęs ir sutriuškinęs „Rytas“ priartėjo prie finalo (92)

Vilniaus „Ryto“ komanda žengė didžiulį žingsnį „Betsafe-LKL“ finalo link. Pirmose...